Vištyčio akmuo

Vištyčio akmuo

Vištyčio akmuo. Vištytis – miestelis prie sienos su Rusija, įsikūręs Vilkaviškio rajono savivaldybės pietvakarinėje dalyje, Vištyčio regioninio parko teritorijoje. Apie 1 km į šiaurę nuo miestelio, Nebūtkiemio kaime riogso šeštas pagal dydį Lie­tuvos riedulys, atritintas čia ledynų prieš 12-18 tūkst. metų. Tai respub­likinės reikšmės geologijos paminklas, vadinamas dar Didžiuoju, Stebuk­linguoju, Puntukėliu. Riedulio sudėtis mikroklininis granitas su biotipu. Jo ilgis 7,10 m, plotis — 4,74 m, aukštis – 4 m, perimetras – 16,86 m.

Vištyčio akmuo išsiskiria savo neįprasta forma: viršuje riedulys turi apie 90 cm ilgio, 75 cm pločio ir 40 cm gylio lovio pavidalo įdubimą, kuris vadinamas Velnio pėda. Akmens įdubimuose susirenkančio kritulių vandens gydomosiomis galiomis ir dabar daug kas tiki. Riedulio paviršiuje yra matomi keli įtrūkimai (viršuje išilgai, šiauriniame šone vertikaliai ir kt.), keliose vietose jis nuskaldytas. Apatinė akmens dalis buvo atkasta tvarkant greta esantį kelią.

Šis didžiulis ledyninės kilmės riedulys yra netaisyklingos formos, o žiūrint nuo kelio panašus į kažkokio milžiniško žvėries kūną su truputį įlinkusia nugara ir baisia galva. Manoma, kad senovėje šis akmuo buvęs senosios lietuvių tikybos aukuras. XVIII a. Vištyčio bažnyčios dokumentuose jis vadinamas Švenčiausios Trejybės akmeniu. Apie 1800 metus ir vėliau per Kryžiaus dienas iš Vištyčio prie šio akmens pasimelsti ateidavusi tikinčiųjų procesija. Vietiniai gyventojai akmenį labai gerbė. Akmens garbei Vištyčio centre 1997 m. pastatyta skulptūra, sukurta pagal akmens atsiradimo legendą, simbolizuojančią gėrio pergalę prieš blogį. Šios skulptūros autorius A. Sakalauskas.

Istorija

Pasakojama, kad šis stambus riedulys kadaise buvo laikomas šventu, stebuklingu, todėl senovėje prie jo žmonės melsdavosi. Jis buvęs aukuru (pagonybės laikų aukuro vieta – viršuje esantis didesnis įdubimas), ant kurio degusi amžinoji ugnis ir būdavusios aukojamos aukos dievams. Akmens viršuje yra ir keletas mažesnių įdubimų – tai velnio pėdos, likusios nuo tada, kai senovėje jis ant to akmens tupėjęs. Riedulio vir­šuje esanti didžioji dubuma kurį laiką buvo vadinama ir Švenčiausiosios Marijos pėda.

Pasakojama, kad ant akmens kadaise sėdėjęs velnias ir verkęs. Esan­čios žymės velnio pėdų ir akmenyje įdubimo, į kurį riedėjusios velnio ašaros. Velnio ašaros duburyje niekada neišdžiūdavusios. Stebuklingosios ašaros gydžiusios žmones nuo įvairių ligų, ypač nuo apakimo. Daug žmonių, pavilgę ir išplovę akis velnio ašaromis, praregėdavę. Vieną kartą apspango dvarponio šunytis, kurį jis norėjęs tomis velnio ašaromis pagy­dyti. Bet kai tik šunelį tose ašarose išmaudęs, vanduo netekęs gydomosios galios. Ir nuo to laiko vasarą duburyje vanduo išdžiūsta ir negydo.

Legendos ir padavimai

Apie Vištyčio akmenį yra žinomi dar du legendos variantai. Senais laikais tolimame Lietuvos kampelyje buvęs miestelis Tornas. Tuomet čia nebuvę nei ežero, nei kalnų, nei akmenynų. Kartą seniausia Torno gyventoja susapnavo sapną – velnias žada paimti daug sielų. Išgirdę tai, gyventojai nutarė statyti naują bažnyčią. Kai ši buvo beveik baigta, apie tai sužinojo nelabasis. Labai užsirūstinęs jis nuskubėjo į Anykščius pas Puntuką ir paprašė, kad leistų į kelionę su juo savo sūnų Puntukėlį. Šiam sutikus, velnias patenkintas išskubėjo atgal. Bet neprinešus Puntukėlio 1 km iki Torno, užgiedojo gaidys. Velnias, metęs Puntukėlį, spruko atgal. Puntukėlis nukrito, o nuo trenksmo visi akmenys iškilo į žemės paviršių. Velnias taip skubėjo, kad ten, kur jis bėgo, žemė įdubo. Nuo to laiko apie Torną (dabartinį Vištytį) atsirado daubos, kalvos ir daugybė akmenų.

1935 m. Kauno miesto savivaldybės atsiųsti akmenskaldžiai norėjo Vištyčio akmenį suskaldyti, o vokiečių okupacijos metais bandyta jį su­sprogdinti.