Ežerėlio durpynas

Ežerėlio durpynas

Ežerėlio durpynas (seniau Strukbalis) – durpynas Kauno rajono savivaldybės teritorijoje, 13 km į pietvakarius nuo Kauno, prie Ežerėlio miestelio.

Ežerėlio durpyno plotas 1650 ha. Durpyno vidurinę dalį užima aukštapelkė (74% viso ploto), šiaurinę, vakarinę ir rytinę dalis – žemapelkė (26%). Ežerėlio durpynas susidaręs ledo luistavietėje, senojoje deltinėje smėlingojoje lygumoje. Durpių klodo didžiausias storis 6,5 m, vidutinis – 3 m. Po durpėmis esančio sapropelio sluoksnio didžiausias storis 3 m. Dugne smėlis.

Durpės kasamos nuo XX a. 2-ojo dešimtmečio kurui, trąšoms, kraikui. XX a. tarpukariu jis priklausė Kauno miesto savivaldybei, čia dirbdavo iki 300 darbininkų. Durpių ištekliai 7,82 mln t. (2002 m.). XX a. trečiame – ketvirtame dešimtmetyje buvo iškasama po 15 000 t kasmet, 1956 m. iškasta 220 000 t, 2001 m. iškasta apie 54 000 t durpių.

Vienoje durpyno salų įsikūręs Ežerėlio miestelis. 2 km į pietryčius nuo Ežerėlio yra likutinis Didysis ežeras.

Informacija apie Ežerėlio durpyną kituose šaltiniuose:

Strukbalis

Vienas įdomiausių pasakojimų apie ežerus ir pelkes bus apie Strukbali. Kadai toji vieta, kur seniau buvo ežeras, o dabar vis labiau džiovinamos (įleidžiamos Skirpstaujon-upėn, kuri įteka Nemunan) ežerėlio pelkės, kitaip Strukbaliu vadinamos (Mariampolės aps. tarp Zapyškio, Aleksoto ir Višakio Rūdos), priderėjusi kunigaikščiui Strukiui. Strukis drąsiai ir laimingai gynęs savo šalį nuo priešininkų. Sykį jis pamatęs pas juos nepaprastos grožės belaisvę, kuri jam širdin puolusi. Pasirinkęs šimtą drąsuolių, jis leidęsis giriomis Nemunopi, kame buvusi priešininko stovykla. Pakelėje užgirdęs, jog iš kitos pusės daugybės priešininkų puolą šalin, bet jis nesugrįžęs jos ginti, o ėjęs toliau savojo tikslo pasiekti. Jis taręs: „Eikim toliau, kiti teginie mūsų šali”. Tada žemė prasiskyrusi ir prarijusi jį ir jo karžygius; tą vietą užliejęs vanduo, ir pasidaręs ežeras. Strukis virtęs bevuodegiu lydekiu; nekartą jį matę ežero paviršium išplaukus, ant jo galvos kunigaikščio vainiką bespindint. Jo karžygiai virtę ešerais, lynais ir kitokiomis žuvimis. Visi jie ilgisi savo krašto, kiekvieną, kurs ateina paežerėn, griebią, idant papasakotų apie Lietuvą ir lietuvius, ir pasilaiką jį visam amžiui. Tiktai vienam siuvėjui Petriukui tepavykę iš ten pas savuosius grįžti. Siuvimo įrankiais (žirklėmis, adata, pirštuku ir kt.) maišelyje nešinas, sykį jis ėjęs žiemą užšalusiu ežeru. Į pusę nepriėjęs įlūžęs ir įkritęs Strukio ežeran; maišelis gi ant ledo likęs. Ežere matęs Petriukas kunigaikštį Struki ir jo karžygius; jie valdą atvykusius (nuskendusius) čionai 1812 m. prancūzus. Visi jie maitinasi žuvimis ir daržovėmis, bet gauną daug nesmagumo pritirti iš visokių vabalu, pelių ir šikšnosparnių. Gana linksmai kurį laiką praleidęs šioje pavandeninėje lietuvių valstybėje, Petriukas dėl to jok pasiilgęs savo šalies, išplaukęs paviršiun, pasiėmęs ant ledo tebegulinti savo maišelį ir sugrįžęs namo, kur visa papasakojęs. Nekartą mėginę čionai žvejoti, bet Strukis neleidęs žuvų paviršiun, ir žūklė nevykusi. Vienas žvejys pastebėjęs delto, jog šv. Jono išvakarėse žuvys pasirodydavusios vienai valandai; tai Strukis tuo laiku miegojęs. Pritykoję žvejai buvo prisižvejoję daugybių daugybes, bet Strukis tuo laiku pabudęs ir kad ir įkliuvęs tinkluosna, bet jas sudraskęs, žuvis paliuosavęs, apvertęs laivus ir visi žvejai su laivu ežere nuskendę. Tad aplinkiniai gyventojai bijoję Strukbaly žvejoti. Berods ir patsai Strukis atmainęs savo miego valandą, kurios niekas nesusekęs, tad ir žuvų paviršiuje beplaukiojančių nebematę.

Pirmoje XIX a. pusėje valdžia pradėjo jį džiovinti, bet iš pradžių žmonės bijojo eiti prie darbo, juo labiau, jog darbui tik prasidėjus kilo audra ir apvertė augančius paežerėj medžius. Žmonės išbėgiojo, supratę Strukį keršyti pradėjus. Vėlesni darbai gerokai pelkes išdžiovino, ir žmonės nustojo ežerėlio šalinęsi; Strukis, sako, giliau pasislėpęs ir paviršiun nebeišplaukiąs.

M. Biržiška „Ežerai ir pellės” // Lietuvos geografija 1917 m., p. 64-65