Paveikslėlis: Veliuona XIX amžiuje, autorius Napoleonas Orda. R. Sadauskas „Veliuona" // Nuo pilies ant pilies 1938 m. p. 35-39;
Nemuno ruožas nuo Kauno iki Rambyno vienoje senoje knygoje pavadintas „senųjų piliakalnių paunksmėmis”. Tikra tiesa, būtum koks ilgašakis milžinas, tai dešiniuoju Nemuno krantu marių linkui toliau galėtum žygiuoti dėliodamas kojas tik taip: nuo piliakalnio ant piliakalnio. Kodėl čia jų esama šitokios daugybės, paaiškinti nesunku. Juo arčiau buvusio Kryžiuočių ordino valdų, juo dažniau panemunės gyventojams tekdavo gintis nuo ordino riterių plėšikavimo, antpuolių, besikartojančių be paliovos vienas po kito. Kaip kitaip apsiginsi, tik pilimis pavertęs kiekvieną aukštumą, kiekvieną gyvenamąją vietą.
Veliuona, Petro Cvirkos „Nemuno šalies pasakų” žemė, kur šis rašytojas ganė „Cukrinius avinėlius”, klausėsi „Lakštingalos”, aprašė daugybę savo paties vaikystėje patirtų nuotykių. Tiesa, ne jis vienas, tai daugelio pasakotojų ir giedotojų šalis. Čia savo „Užburtų lobių” ieškojo Petras Tarasenka, ne tik rašytojas, bet ir neprilygstamas piliakalnių ieškotojas. Čia savo istorinėms knygoms peno sėmėsi Veliuoniškis Jonas Mačiulis, bene pirmasis skaitytojams papasakojęs apie Nemuno sielininkų gyvenimą. Ne kitur, o Veliuonoje broliai Juškos užrašė tomus lietuviškų dainų, kurias išdainuoti, ko gero, reikėtų viso gyvenimo. Toli gražu ne pirmi būsime, kurie į Veliuoną kanka tenykščių piliakalnių pačiupinėti. Taip, ne piliakalnio, o piliakalnių! Čia jų esama į valias, todėl pasigyręs, jog būdamas Veliuonoje, užsiropštei ant piliakalnio, kaip ir nieko nepasakysi. Jie patys čia vienas ant kito ropščiasi – ištisas piliakalnių kapinynas arba draustinis. Ką tai reiškia, rašydamas apie Veliuoną, apibūdino profesorius Česlovas Kudaba: „Nė vieno piliakalnio, įtvirtinimo, senkapio atsiradimo metų nežinome. O viskas čia padaryta žmogaus! Vertėtų pridurti nebent tai, jog ir gamtos jėgų sukurtu kalnu senovės lietuviai mokėdavo pasinaudoti. Palikime juos prakalbinti būsimiems tyrinėtojams, o patys stabtelkime ant kokių keturių Veliuonos piliakalnių, kuriuos archeologai bei kiti smalsūs žmonės vienaip ar kitaip aprašė. Aišku, ne visos jų paslaptys iškvostos, bet ir nuo to, kas žinoma, sukasi galva panašiai kaip nuo Nemuno vėjų, kurie tuos kalnus žiemą vasarą gairina”.
Suprantama, pirmiausia aplankysime Gedimino kapu pramintą piliakalnį. Juk Veliuona spėjama šio Didžiojo kunigaikščio tėviškė. Taip pat spėjama, kad Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas čia ir savo žilą galvą padėjo: žuvo pašautas iš lietuviams tada dar nežinomo parakinio ginklo. Čia pirmasis paminklas Gediminui nuo 1922 metų tebestovi.
Šiek tiek į vakarus nuo Gedimino kapo yra Ramybės piliakalnis, dar vadinamas Pilies kalnu. Jo viršutinės aikštės pakraščiuose išliko mūrinių sienų liekanos. Atrodo, kad čia 1411 metais buvo pastatyta mūro pilis su drūtai įtvirtintais priepiliais. Visa tai saugoma Lietuvos valstybės kaip Veliuonos istorinis ir kraštovaizdžio draustinis.
Dairantis po apylinkę akį patraukia už kelių kilometrų nuo Veliuonos, Nemuno slėnyje, greta viena kitos iškilusios kokių aštuonių metrų aukščio kalvelės, apjuostos pylimu ir grioviais. Tą vietą žmonės nuo seno vadina pilaitėmis, ir ne dėl žodžio. Tyrinėtojai čia yra atkasę beveik pusantro metro storio sluoksnį, kuriame rado daug metalinių strėlių antgalių, plytgalių, akmeninį grindinį, net mūrinės krosnies griuvenas. Visa kas rodo, kad čia iš tikrųjų būta kryžiokų pilies, ar tik ne 1337 metais statyto Baijerburgo, kurį lietuviai greitai sunaikino.
Kaip reta įdomi, sena ir visokių nuotykių turtinga paties Veliuonos miestelio istorija. Kas dabar pasakys, kad šis palei dešiniąją upės pašlaitę nutįsęs kaimas kažkada buvo lygus Kaunui, nors senovinė daina tai tvirtina: Veliuonos miestas dideliai varaunas, stovi tarpu upių lygiai kaip Kaunas.
Aišku savaime, viena tų dainų minimų upių bus Nemunas, o kokios kitos? Bene Veliuonos upelė, apie kurią mūsų minėtas profesorius rašė: „Įdomus ir vienintelis Lietuvoje jos vietovardis, kuriuo vadinamas čia upeliukas ir miestelis prie jo. Mirusių dvasių deivė Veliuona atseit kažkur čia turėjusi savo būstą. Dar pasakojama, kad nuolatinių mūšių, ginantis nuo kryžiuočių, metu Veliuonos upelės vanduo parausdavęs nuo žuvusiųjų kraujo. Tai ir vardas Veliuonos čia pritapęs”. Nuo pat mūsų eros pradžios šiose panemunėse žmonių jau nuolat gyventa. Apie XIII amžių ant vieno iš piliakalnių iškilo Junigedos pilis, sustiprinta medžiais, žemės ir akmenų aptvarais. Ją kryžiuočiai kasmet puldinėdavę, iš viso bene 57 kartus. Tačiau paimti Veliuonos priešams nepavyko, todėl žemėliau prie Nemuno kryžiuočiams teko pasistatyti kitą – minėtą Baijerburgo tvirtovę. O Veliuonos pilys ir sutriuškinus ordiną dar ilgai ir gražiai Lietuvai tarnavo. Didysis kunigaikštis Vytautas jų čia net dvi išlaikė. Turėjo įgulas, kurios pilis prižiūrėjo, dirbo įvairų darbą, pavyzdžiui, užtvaras Nemune pastatė. Viena Nemuno sala dar ir dabar Vytauto vardu vadinama. Žodžiu, čia kiekvienas akmuo istorija kvėpuoja. Šitiek karsčiusis po piliakalnius, paliekant Veliuoną ne pro šalį bus atsipūsti senojo parko ūksmėje, pagalvoti apie regėta akimis ir širdimi čia patirta.
O apsauginė Nemuno pilių paunksnė tęsiasi toliau. Raudonė, Gelgaudiškis, Skirsnemunė, Jurbarkas. Vis tai gilios istorijos, tolimos ir garsios mūsų krašto praeities vardai, minimi kryžiuočių kronikose nuo pačių pirmųjų ordino žygių į Lietuvą. Tačiau palaužti šią pilių sieną ir galutinai įsitvirtinti vidurupio panemunėse kryžiuočiams nepavykdavo, nes Lietuva tuo metu jau buvo stipri ir palyginti vieninga valstybė. Ne taip, kaip kai kurios kitos baltų gentys, kurios toms kovoms nebuvo pasirengusios ir išnyko nuo žemės paviršiaus tarsi nebuvusios. Ilga ir skaudi jų likimo istorija laukia, kad būtų kieno parašyta.
Už Jurbarko atsidūręs greitai pajunti, kad aplinkui viskas keičiasi: net ir žmonių kalba kitokia. Nemunas vandenį neša vis lėčiau nelyginant susikaupdamas prieš neišvengiamą susitikimą su mariomis. Tokia jau upių dalia – paskęsti jūrose. O sausumoje, tame pačiame dešiniajame krante, prasideda Žemaitija, nepaprastai daug iškentėjusi žemė. Ne sykį savų išduota arba užstatyta – netgi didžiųjų Lietuvos kunigaikščių. Šimtmečius trukusi nuolatinė kova dėl savo būvio ir ne sykį apviltas pasitikėjimas išugdė žemaičio būdą: be reikalo žodžio netars, o ištarto nesulaužys. Tėvynei liks ištikimas iki galo. Tokie ir piliakalniai čia, – nebylesni, paslaptingesni, gamtameldžių bei pagonių papročius menantys. Bus proga tuo įsitikinti ant Medvėgalio, paskutinio didaus lietuviškų panemunių kalno.