Klebiškio piliakalnis

Klebiškio piliakalnis

Klebiškio piliakalnis su gyvenviete, žinomas ir Pakiauliškio vardu – piliakalnis ir gyvenvietė Prienų rajono savivaldybės teritorijoje, Klebiškio kaime, Šilavoto seniūnija. Pasiekiamas važiuojant Klebiškio vakariniu pakraščiu einančiu keliu į šiaurę, yra kairėje vakaruose nuo kelio, už 30 m neprivažiavus jo posūkio į dešinę. Šalia stovi Klebiškio koplyčia.

Piliakalnis įrengtas Kiauliškės dešiniajame krante. Išliko tik piliakalnio pylimas ir griovys, o į šiaurės vakarus nuo jų buvusi aikštelė nuplauta upelio. Duomenų apie jos dydį ir formą nėra. 13 m pločio pylimas iškilęs 20 m virš upelio. Jo 7 m aukščio išorinis rytinis šlaitas leidžiasi į 14 m pločio, 2 m gylio griovį, kurio dalis išlikusi ir piliakalnio pietvakarių papėdėje. Pylimo vakarinė – šiaurės vakarų dalis nuslinkusi, šiaurės vakarų ir pietryčių šlaitai eroduoja. Šiaurės vakarų šlaite, 30-40 cm gylyje matyti iki 20 cm skersmens akmenys, molis. Pylimo šiaurės vakarų šlaitas apaugęs lapuočiais, vakarinis šlaitas nukirstas, kiti šlaitai dirvonuoja.

Istorija

Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – II tūkstantmečio pradžia.

1953 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus. Jonas Basanavičius spėjo čia buvus Vaiguvos pilį.

Rytinėje papėdėje, 3,5 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta brūkšniuotos, lygios, grublėtos ir žiestos keramikos, šlako.

Padavimai ir legendos

Pakiauliškio kaime yra piliakalnis. Seniai Klebiškio dvare ponas norėjo jį kąsti, bet jam prisisapnavo: „Nukasi ir rasi, bet tu nepamatysi“. Tas ponas paskui nekasė. Dar prieš tą poną bandė kasti, bet nieko nebūdavo žymu, kiek kasa.

P. Jurgis Barauskas, 23 m., gyv. Pakiauliškio k., Prienų r. U. V. Kulbokas, 1932 m. Saug. LTR 372/ 73. Lietuvių tautosaka. Pasakos. Sakmės. Pasakojimai. Oracijos. Red. L. Sauka. Vilnius, 1967, t. 4, Nr. 711, p. 638.

Klebiškio piliakalnis

Suv. gub., Marijampolės pav., Klebiškio val.

Tarpe dviejų aukštų lygumų guli klonis, išilgai kurios plaukia sraunus upelis. Lyguma nuo šiaurių leidžiasi pamažu ir švelniai; nuo pietų užsibaigia stačia siena. Ant pačios statumos šono tapo supiltas kalnas dėlei apsiginimo nuo neprietelių. Iš tolo žiūrint jis išrodo tartum kregždės lizdas prikabintas prie kalno šono. Nuo šiaurvakarų kalną apsupa upelis; nuo rytų jis yra apsuptas dideliu perkasu, atskiriančiu kalną nuo lygumos; nuo pietų kalno siena remiasi ant lygumos.

Viršūnė piliakalnio yra apskriti; bet prie kokio tipo piltinių kalnų priguli iš atžvilgio išveizdos viršutinės lygumos, sunku pasakyti, nes šiandien jos nežymu. Šonai kalno iš visų šalių didžiai apdraskyti ir apaugę medžiais ir krūmais. Ant vakarinės piliakalnio šalies tankiai randasi sudeginti kaulai, titnaginės ir kaulinės strėlos, o teipogi molinės šukės.

Aukštumas kalno nuo šiaurinės šalies turi 43 metrus.

Reginys nuo viršūnės piliakalnio šiaurės link yra labai gražus.

J. Radziukynas „Suvalkų rėdybos piliakalniai” // 1909 m., p. 16-17