Vištyčio ežeras

Mažosios ir Didžiosios Lietuvos sanglaudoje, aukštų piliakalnių ir šimtamečių miškų apsuptyje tyvuliuoja tamsiai mėlyno vandens Vištyčio ežeras – didžiausia Suvalkijos krašto puošmena. Ežeras susidaręs sudėtingoje Vištyčio aukštumos tarpukalvių dubumoje. Rusijos pusėje ežeras sudaro Didžiąją įlanką, tuo tarpu Lietuvos krantas mažiau raižytas. Dubens šlaitai statūs ir aukšti, su 8 m ledyninio ežero ir 4-5 m holoceno ežero terasomis. Vakarinė ir šiaurės vakarinė terasa pelkėta. Apie vakarinius ir pietinius krantus dunkso miškai (Romintos giria). Dugnas raižytas, yra 25-30 m gylio lovių. Atabradai gan siauri, pakrančių augalija vakaruose siekia 5 – 6 m gylį. Vandens skaidrumas 6 – 8 m. Į Vištyčio ežerą suteka 15 upelių (Vyžaina, Černica, Bezymianaja ir kt.), šiaurėje išteka Priegliaus baseino upė Pisa.

Šis „aukščiausiai” Lietuvoje esantis net 172.4 m virš jūros lygio ežeras ne vien dėl savo „aukšto lygio” nusipelno mūsų dėmesio. Jis įdomus geografiniu, ekologiniu, istoriniu ir politiniu atžvilgiu. Vištyčio ežeras – tai ne tik didžiausias ir giliausias Suvalkijos krašto ežeras, bet ir, kas nepaprastai svarbu – pats švariausias. Ne veltui Vištyčio ežeras dažnai vadinamas „Europos Baikalu”. Ežeras, kaip ir pati Suvalkijos aukštuma yra ledyninės kilmės.

Šis nuostabus gamtos kampelis ko gero pats seniausias Lietuvoje ir buvusioje Prūsijoje, nes jau prieš 14 000 metų Vištyčio krašto kalvos išsivadavo iš paskutinio Valdajaus ledynmečio, kuris suformavo ežero vagą ir daubas, gniaužtų. Čia, ant nuostabaus ir gausaus žuvimi Vištyčio ežero kranto, prieš 10 000 metų įsikūrė pirmieji mūsų krašto žmonės. Tai patvirtina ir tas faktas, kad prie Vištyčio ežero krantų buvo rasti vieni iš seniausių Lietuvoje ir Prūsijoje žmogaus gyvenimo ir egzistencijos pėdsakų. Šie pėdsakai tai akmens amžiaus laikų darbo, buities, medžioklės ir žvejybos įrankiai. Tai liudija, kad senovės žvejai, prieš 10 000 metų gyvenę prie Vištyčio ežero, savo nuožmioje kovoje už išlikimą naudojo pagamintus iš titnago medžioklės ir žvejybos įrankius.

Apie ežero atsiradimą yra išlikę keletas padavimų. Pagal vieną jų ežeras atėjęs nuo „Mėlynųjų marių“. Vieni padavimai sako, kad jis iš debesų nusileidęs, kiti kad iš žemės išplaukęs. Kaip ten iš tikro buvo, niekas nežinąs, tačiau oras visą naktį ūžęs ir cypsėjęs. Rytą žmonės pamatę, kad plačiausios lankos apsemtos vandens. Kai vanduo vis dar nerimęs ir cypsėjęs, maža mergaitė tarusi: „Bet čia vanduo cypsi lyg Vištytis!“ Taip ji netikėtai atspėjusi jo vardą ir vanduo tuojau „nustojęs cypsėti“. Tačiau mergaitė apakusi.

Kitas padavimas sako, kad senų senovėje čia buvusios didelės lan­kos, kuriose žmonės ganydavę arklius. Kartą naktigoniai atsigulė pailsėti. Tuo metu pro lankas pralėkęs paukštis ir sučirškęs „cypt“. Čirškimas pasikartojęs tris kartus, bet naktigoniai vis dar gulėję. Netrukus jie iš­girdę balsą: „Kelkite ir varykite iš čia arklius, nes greitai čia atsivers ežeras!“ Naktigoniai išsigandę, tuojau atsikėlę ir nujoję. Netrukus at­sivėręs didžiulis ežeras. Visi tie, kurie likę lankose, nuskendo. Ežeras buvęs pavadintas Vištyčio vardu, nes žmones įspėjęs paukštis šaukęs kaip Vištytis – „cypt“.

Pagal kitus padavimus Vištyčio ežeras atėjęs iš Prūsų žemės. Kai jis užliejęs didelį žemės plotą, jame paskendę 10 kalvų.

***

Senovėj Vištytežerio vietoj giria su gražiomis pievomis buvo. Ten bernams žirgus ir jaučius naktį beganant ir jau sugulus, kartą paukštytis atlėkęs keistai ciepsėjo, lyg juos šalin ragindamas. Jiems tai nesupratus, palėkė paukštytis, ir kažkoks senukas atėjęs užprašė juos iš tos pievos atstot. O taip ir antrą kartą atėjęs. Jiems tuo paliepimu dar besistebint, jis, trečią kartą atsiskubinęs, jau lyg su piktu sakė:
— Na, dabar jau bėkite! Gerai, kad dar su savo žirgais bei jaučiais išeisite, šiaip visi prapulsite!
Tad jie išsigandę, sukilę laukan skubinos. Jiems ką tik išėjus, iš pietų pusės didis ūžimas užkilo, nes vanduo dauba su didžiu ūžimu pro Auksinus lyg koks kalnas putodamas atsirito ir visą pievą iki šios dienos apdengė.
Vėl kiti pasakojo, jog pirma prie Stalupėnų didis ežeras buvęs ir tenai atitekėjęs vis platyn plėtėsi, o tas jau minėtasis paukštytis, virš vandens lakiodamas, nepaliautinai ciepsėjo:
— Vištyt, vištyt, vištyt!
Tame išgąstyje sukilusieji žmonės prasidžiugę sušuko:
— Vištytis, Vištytis, Vištytis!
Taip jie buvo to vandens vardą atminę, o vanduo paliovė plėtęsis ir akėčių bei žagrių išplovęs.
Taip jau sakoma, jog vanduo apsistojo augęs, pažadėjus po vieną dūšią kasmet. Todėl kasmet jame vienas vis prigeria.