Pyplių piliakalnis

Pyplių piliakalnis

Pyplių piliakalnis su gyvenviete – piliakalnis ir gyvenvietė Kauno rajono savivaldybės teritorijoje, į šiaurę nuo Pyplių, Ringaudų seniūnija. Pasiekiamas iš plento 140 Kaunas–Zapyškis–Šakiai  pasukus į Kačerginę, iš šio plento, miško pradžioje -­ į dešinę šiaurės rytų kryptimi lauko keliuku 1 km, pravažiavus 2 sodybas dešinėje (ties antrąja kelias praeina visai šalia tvarto) -­ dar už 300 m yra priekyje.

Piliakalnis įrengtas Nemuno kairiojo kranto aukštutinės terasos kyšulyje. Aikštelė keturkampė, pailga šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi, 32×23,5 m dydžio. Jos pietvakarių krašte supiltas 6 m aukščio, 23 m pločio kūgio formos pylimas, kurio viršuje yra 8 m skersmens aikštelė. Pylimo išorinėje pusėje iškastas 17 m pločio, 1,5 m gylio griovys. Šlaitai statūs, 20-30 m aukščio.

Aikštelės pakraščiai apardyti apkasų, pylimo viršus eroduoja trypiamas lankytojų. Aikštelė dirvonuoja, pakraščiai ir šlaitai apaugę lapuočiais. Į piliakalnio viršūnę veda laipteliai. Nuo piliakalnio viršūnės matyti gražūs vaizdai; ypač gražiai atrodo Nemuno – Neries santaka ir tolumoje dunksą Kauno miesto bokštai. Antrojoje Nemuno pusėje į Nemuną įteka Nevėžis.

Pietinėje, rytinėje ir šiaurinėje papėdėse 1,5 ha plote yra I tūkstantmečio -­ II tūkstantmečio pradžios papėdės gyvenvietė, tyrinėta 1993 m., kurios 10 cm storio kultūriniame sluoksnyje rastas židinys, stulpaviečių, žalvarinė apyrankė, brūkšniuotos, grublėtos, lygios ir žiestos keramikos, šlako.

Viršūnėje iškilęs kalnelis – stebėjimo bei priešo sekimo punktas. Iš vakarų pusės gautos žinios ugnies bei dūmų signalais būdavo perduodamos netolimai Kauno piliai. Senovėje aikštelė buvusi aptverta stačių rastų tvora. Buvę ir pilaitės sargų trobesiai. Į rytus nuo piliakalnio esančiame dirbamame lauke randama žiestų molinių indų šukių. Šią keramiką archeologai priskiria XIII – XV a. Ji rodo,  kad toje vietoje būta sodybų ar kaimo, kurio gyventojai, ištikus pavojui, slėpdavosi pilyje. Kai kurie istorikai spėlioja, kad šioje vietoje galėjusi būti kryžiuočių kronikose minima  jų statyta Gotieswerderio pilis, 1369 m. Kęstučio sugriauta.

Labai galimas dalykas, kad Pyplių pilaitė tebuvo didesnės Kauno pilies forpsotas. Archeologai Pyplių piliakalnį priskiria XII – XV a. Pyplių kaimo vardas minimas Kauno pavieto 1694 ir vėlesnių metų aktuose.

Legendos ir padavimai apie Pyplių piliakalnį

Daug padavimų žmonių lūpose buvo išlikę apie Pyplių piliakalnį. Daugelis matę prie piliakalnio klaidžiojančias negeras ugneles. Piliakalnį supylę švedų ar prancūzų kariai, neš­dami žemes kepurėmis. Netoli piliakalnio, ka­sant duobę, rasta prancūziškų ginklų ir būgnų liekanų. Piliakalnyje kažkas iškasęs puodą su pinigais, tačiau rastieji lobiai neatnešę laimės radėjui: už juos nusipirktą pirkią sunaikinusi ugnis, o pats radėjas veikiai miręs nežinoma liga. Mat, pinigai buvę užkeikti.

Daugeliui jaunuolių rūpėję žinoti, kas yra piliakalnio viduje. Kas pamėgindavęs kasti kalną, naktį sapnuodavęs įvairias baidykles, kurios liepdavusios mesti kasimą. Žmonės pi­liakalnį gerbia ir jo paviršiaus nearia. Tačiau vienas ūkininkas užkliudęs jį savo žagre. Tuo metu piliakalnio viduje pasigirdęs skambėji­mas, o žagrę traukęs arklys kritęs negyvas. Nusigandęs artojas parbėgęs namo.

Pagal kitus padavimus piliakalnį supylęs kunigaikštis Pyplys, norėdamas pagerbti nuo kryžuočių kritusį savo sūnų. Pyplys daugelį kartų griovęs kryžiuočių pilis. Apie kunigaikšti Pyplį yra ir kitas padavimas, kurį perskaityti galite paspaudę šią nuorodą.

Informacija apie Pyplių piliakalnį literatūroje:

Pyplių piliakalnis

Suv. rėd. Marijampolės pav. Aleksoto val. Pyplių kaimas.

Šisai piliakalnis stovi netoli kairiojo kranto Nemuno, beveik priešais Raudondvarį, kuris guli anapus Nemuno į 2 verstu tiesioj linijoj nuo Pyplių. Vieta šita atstu 10 verstų nuo Kauno. Pyplių piliakalnį turiu pripažinti gražiausiu ir įdomiausiu piliakalniu Suv. rėd. Tapo jisai supiltas ant nugaros stataus naturališko kalno netoli kranto Nemuno. Rytinis galas kalno nugaros tapo nukastas, idant padaryti reikalingą piliakalniui lygumą, o ant likusios nugaros dalies supiltas augštas gražus kūgis. Padaryta prieš kūgį lyguma turi pailgą pavidalą; apvada jos turi 100 metrų. Volo ant lygumos pakraščių jau nebežymu; turbūt jį sulygino artojai dėlei praktiškų savo siekių. Šiandien šita lyguma yra sėjama javais.

Piltinis kugis turi 14 metrų augščio; augštumas gi jo kartu su naturališku kalnu turi 42 metrų. Padėjimas viso kalno yra sekantis: nuo žiemių ir rytų susisiekia jis su lyguma, kuri eina iki Nemunui; nuo pietvakarų yra upeliukas ir pieva, į kurią nuotakiai nusileidžia augšta kalva; nuo vakarų – gili dauba, pasidariusi terp šono aprašomojo kalno ir priešais gulinčios kalvos. Viduriu daubos sruviana upeliukas, kuriam vandens suteikia sunkiantiesi čionai šaltinėliai. Reikia daleisti, kad neprieteliams užpuolus, abudu upeliuku buvo užtvenkiami, o augštai pakilęs vanduo kliudė priėjimą prie piliakalnio.

Visas piliakalnis tebėra gerame stovij ir labai gražiai išrodo. Teip gerame stovij jis užsiliko beabejo ačiū tai aplinkybei, kad lyguma tapo padaryta ne ant viršūnės piliakalnio, kaip tai buvo daroma ant kitų piliakalnių, bet žemiau jo, ant dalies to pačio kalno, ant kurio stovi piliakalnis, ir delto ant pačio piliakalnio laipioja tiktai tie, kurie nori tam tyčia apžiūrėti piliakalnį, visuose gi kituose atsitikimuose vaikščiojama yra šonu naturališko kalno, kuriuo eina kelias į kalną.

Nuo viršūnės pilekalnio, o teipgi nuo jo lygumos, žiurint į pietrytų šalį, matyt Kauno miestas, kurio tiktai dešinįjį kraštą uždengia nedidelė giraitė. Iš tolo žiurint rodosi, kad Kaunas stovi ant kalno nuotakumo, atkreipto į šali piliakalnio. Panaramoje Kauno namai jo tartum dunkso šone didelio nuotakaus kalno. Abelnai nuo viršūnės piliakalnio yra gražus reginiai į visas šalis, o ypač į rytus. Mylėtojams piltinių kalnų linkiu pamatyti Pyplių piliakalnį.

Lietuvis-archeologas neišpasakytai džiaugiasi pamatęs šitą piliakalnį ir jaučia tuomet savyje dėkingumą bočiams, kurie supylė piliakalnį teip gražioje vietoje ir suteikė jam teip gražią išveizdą.

J. Radziukynas „Suvalkų rėdybos piliakalniai” // 1909 m., p. 37-38