Vaižgantas „Kaunas“ // Trimitas. – 1924, Nr. 211, p. 22-24;
Kas Kauno miestą yra įkūręs, autentiškai tepasako viena mitologija; būtent, ateivis iš Romos, Lietuvos bajorų pradėtojo Palemono sūnus. „Ateiviai iš Romos“ — Vakarų Europos kultūra: tos vietos „bajorai“ — tos kultūros reprezentantai Lietuvoje. Jie pirmiausia atsiranda — panemunėje, arba palemunėje (iš čia — Palemonas).
Gerai įsižiūrėjęs į dviejų upių santeklį; upių, kurios dviem vandeningom vagom eina per visą Lietuvos kraštą, — pats pasakysi, jog čia, ne kame kitur prasidėjo Lietuvių kultūra ir jų istorija. Tauta ėjo palei tas upes iš krašto gilumų, iki sustabdė ją Baltijos jūra; iš jūros tais vienatijais keliais griovęs į Lietuvą draugai ir nedraugai.
Tiesiog negalimas dalykas, kad tame santeklyje, toje angoje į visą kraštą nebūtų apsigyvenę patys pirmieji čia atsiradę žmonės; nes iš čia gynę kraštą nuo „barzdotų vyrų iš už jūrų“. Tai tebereiškia visa eilė panemunės piliakalnių, kurių senumo joks geologas, joks archeologas nebeatspėja: Jurbarko, Pilės, Raudonės, Veliuonos, Seredžiaus, Kačerginės, Kauno, Punios ir kitų vietų palei Nemuną; palei Nerį gi garsioji Rossa, paskui užleidusi rolę Vilniui, pati gi simboliškai pavirtusi nebegyvėlių miestu — kapinynu staigiuose Vileikos skardyse.
Rossa — Vilnius santeklyje dviejų upių: Neries ir Vileikos; Kūnas — Kaunas santeklyje Nemuno ir Neries, — tautos instinktas juos čia įkūrė gintis, susisiekti ir gėrėtis. Čia tauta įsikūrė, iš čia sau visą būdą ėmės. Atsistok ant bent katro Nemuno kranto, paleisk savo žvilgsnį aukštyn ar žemyn palei platų Namuno slėnį, ir tu suprasi Lietuvių Tautos istoriją ir jos sielą.
Kaunas ir pakaunės per amžius mirko gynėjų kraujuje. Čia pilių liepsnose bevelijo žūti Lietuvos įgulos ir jų vadai kunigaikščiai: Kauno senapilyje žūna Gedimino sūnus Vaidotas, Punios Pilėnuose — Margis, o netoliese Veliuonoje ir pats Gediminas, pašautas iš pirmą kart kryžiuočių pavartoto ugninio ginklo.
Panemunėse susiformavo skambiausias Lietuvių kalbos dialektas, drąsiausio ir pastoviausio būdo žmonės. Čia pat Dzūkų Dainava, kur susidėjo tobuliausios dainų melodijos ir pati daina, viena įstabiausių Europos poezijos kūrinių.
Pasidairyk po Kauno apylinkę nors tik pro savo automobilio langus: kur tu būsi matęs tokius ąžuolynus, tokias nuolaidžias pakalnes, taip suskeldėjusius kriaušius ir visa to — tokioje gausybėje? „Puikiausias pasaulyje slėnis”, nuo Adomo Mickevičiaus betariant, darė kitados foną jo poezijai ir išviso lietuvių, poetingumui. Štai, dėl ko kaunietis nuliekamą valandą skubinasi iš miesto lomos iškilti į slėnio kriaušius: į Vytauto kalną, į Žaliąjį kalną, į Aleksoto Linksmakalnį, į pamarvį, į Napoleono kalną pajėsyje ar dar kur, Lietuviai, jų dainos, jų piliakalniai, puiki jų gamta — tai viena harmoninga čielybė. Svetimybės čia begali pagadinti, ne patobulinti.