Kauno pilies griuvėsiai. © Kretingos muziejus R. Sadauskas „Kaunas" // Nuo pilies ant pilies 1938 m. p. 39-34;
Kauno pilis yra bene seniausia iš visų mūsų protėvių statytų pilių. Daug senesnė ne tik už Kauno marias arba Laisvės alėją, – net už patį dabartinį Kauną vyresnė. Žmonėms kurtis, gyvenvietei statytis ir tvirtovei ręsti, idant nuo priešų apsigintų, čia tarsi pati gamta tyčia sukūrė tinkamą vietą. Tokią tinkamą, kad geresnės nėra ko norėti. Nes ties šia vieta susitinka dvi pačios didžiausios krašto upės – Nemunas ir Neris. Ir taip meiliai susitikusios apsikabina, kad negali atsigėrėti. Taip ir vadinasi šitas daiktas nuo senų senovės – Nemuno ir Neries santaka. Arba tiesiog Santaka. O mūsų senoliai mokėjo tokias vietas susirasti ir pastebėti. Žinojo, kad ten, kur gražiai sugyvena vandenys, medžiai, kalnai ir kalneliai, – ten ir žmogui turėtų būti gera.
Nuolatinio žmonių gyvenimo pėdsakai Nemuno ir Neries santakoje atsekami iš IV ar V šios eros amžiaus. Matyt, čia įsikūrusių gyventojų dienos nebuvo ramios, nes jau apie I tūkstantmečio vidurį imta statyti gynybinius įtvirtinimus. Nuo ko gintasi, dievai žino, bet argi trūko kada mūsų protėviams priešų? Net artimos gentys vis ko nors nepasidalydavo ir vienos kitas puldinėdavo.
Kada atsirado Kaunas, galima tik spėlioti. Manoma, jog tai visais atžvilgiais seniausias Lietuvos miestas. 1140 metais jo vardą jau minėjo arabų geografas bei keliautojas Idrisis. O Kauno pilis – jau mūrinė! – pirmąsyk užrašyta 1316 metais. Istorikų tebemanoma, jog daugiau mūro pilių tuolaik lietuviai dar nebuvo pastatę, nors Vilniuje, ties Gedimino kalnu, tęsiami tyrinėjimai daug ką gali paneigti. Bet šiaip bus ar taip, o anų tolimų laikų kauniškė pilis buvo gerai sumūryta, su dvigubomis sienomis. Tarp Nemuno ir Neries nuo miesto pusės ją saugojo tyčia iškastas gilus griovys.
Vis dėlto tokia stipri tvirtovė ne visada atsilaikydavo banga po bangos iš vakarų plūstant kryžiuočių kariuomenei. 1396 metais kryžiuočiai Kauno pilį labai apnaikino, net ir medines vidaus pertvaras sudegino. To barbariško žygio metraštininkas Vygandas Marburgietis nepagailėjo liežuvio šiam kryžeivių antpuoliui pavaizduoti. Anot metraštininko, šiame žygyje prieš Kauną dalyvavo kone visa Europos riterija. Atmušinėdami puolimus, vis užtaisydami pilies sienose tolydžio pramušamas angas, Kauno gynėjai beveik ištisą mėnesį nepasidavė. Bet argi atsilaikysi prieš tokią didelę iki dantų ginkluotų priešų persvarą, juoba užpuolėjams pavyko tvirtovės viduje sukelti gaisrą. Visi gynėjai žuvo arba su ginklu rankose, arba liepsnose, viso labo tik trisdešimt žmonių pateko į nelaisvę, – sykiu su didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio sūnumi Vaidotu.
Kartais pralaimėjimas būna garbingesnis už pergalę, ir tai pasakytina apie 1362 metų Kauno pilies gynybą. Tiesiog nežinia, kodėl šis istorinis žygdarbis nei liaudies kūryboje, nei knygose, nei kine nesulaukė deramo atgarsio kaip legendinė Margirio istorija. Bet juk apdainuoti protėvių žygdarbius niekada ne vėlu: gal jūs tai padarysite? Nelengva buvo po tos kruvinos kryžiuočių puotos pilį atstatyti bei suniokotoje vietoje, puikiame tarpupyje, atkurti gyvenimą. Istoriniai dokumentai liudija, jog padaryta tai buvo nepaprastai greitai ir gerai. 1376 metais Kauno pilis pasitiko priešus dar stipresnė, su keturiais bokštais, trijų metrų storumo sienomis, į kurias riteriai atsikando dantis. Jie norėjo žūtbūt įsitvirtinti Nemuno ir Neries santakoje. Tada, suprantama, būtų atsivėręs neginamas kelias puldinėti kitas panemunės pilis iki pat aukštupių. Ir kelią į Vilnių Kauno tvirtovė pastodavo, tad Nemunu nuplaukė baisiai daug šios pilies gynėjų kraujo. Kada ir kiek kartų kryžiuočiai Kauną siaubė, liudija pilies taisymo bei atstatymo metai: 1384, 1385, 1391, 1394, 1398, 1400 ir t.t. Taigi gyventa nuo puolimo iki puolimo, nuo mūšio iki mūšio, tačiau užkariauti Kauno kryžiuočiai nepajėgė!
Po Žalgirio mūšio Kauno santakos tvirtovė, kaip ir kitos panemunės pilys, neteko gynybinės reikšmės, bet kada ne kada dar naudota gynybai. Bene šešioliktajame amžiuje ji dar sykį perstatyta, pritaikyta gintis nuo paraku užtaisomų pabūklų. Tuokart čia gyveno kunigaikščio vietininkas su įgula bei palyda. Vėliau, berods aštuonioliktajam šimtmetyje, Kauno pilyje įrengiamas kalėjimas su gūdžiomis storų sienų kameromis ir giliais bei tamsiai rūsiais.
Archeologų kastuvai Nemuno ir Neries santakoje pasiekė bene pirmosios čia sukrautos mūrinės pilies akmenis. Tyrinėta ne kartą, o 1954-1961 metais Kauno pilis buvo užkonservuota. Bokšte ir kitose tinkamose patalpose įrengta archeologinių radinių ir pilies istorijos ekspozicija. Teisybę sakant, būtent nuo čia derėtų pradėti kiekvieną rimtą ekskursiją po Kauną pirmiausia pagerbiant šio garbingo miesto pirmuosius kūrėjus ir nulenkiant galvas jo gynėjų narsai. Neries ir Nemuno bangos buvo tų nežinomų kareivių kapai, virš kurių dabar krykštauja upinės žuvėdros, ūkauja prekiniai laivai ir mėlynuoja giedras laisvos, nepriklausomos mūsų tėvynės dangus.
Teisingai sakoma, kad Nemunas yra visų mūsų krašto upių tėvas, o Neris jų motulė. Iš tiesų į Nemuną ir Nerį suteka kone visos mažesnės Lietuvos upės ir upeliai sunešdami dar ir savo intakų turtą iš ežerų, pelkių, požeminių šaltinių, susiliejusios draugėn dvi didžiosios upės nuo Kauno iki pat Kuršmarių plaukia laisvai vis platėdamos, čia iš vienos, ten iš kitos pusės vis pamaitinamos vidurio Lietuvos bei žemaitiškų versmių. Artyn į vakarus, iš kur ištisus šimtmečius plūdo kryžiuoti riteriai vorai, piliakalnių daugėja. Ties kiekvienu iš jų sustojus ir kiekvieną nors kiek prakalbinus, mūsų kelionė užsitęstų. Nieko kito nelieka, tik daugelį tų kalvų aplenkti, nebent žvilgsniu jas palydėti plaukiant pro šalį. Kam tai įdomu, tas pats paieškos progų į tuos kalnus užkopti. Be to, ir istorijos tų piliaviečių panašios, netgi legendos apie jas iš dalies kartojasi.
O išskleisdami šios kelionės bures ir atsisveikindami su Kaunu, palinkėkime šiam labai lietuviškam miestui, prireikus net ir žiląją Lietuvos sotinę užvadavusiam, – palinkėkime jam tokios pat šaunios ateities, kokią jis sukaupė praeitį. Aišku, lai ateityje nesilieja tiek ašarų ir kraujo, tegu busimosios Kauno pilys bus statomos ne nuo priešų gintis, o gražiai ir turtingai svečiams sutikti. Nuo tolstančios laivės denio nusilenkime Kauno bažnyčių bokštams, garbių senovės vyrų paminklams, pamojuokime Žaliakalnio ąžuolams. Na, o Kaunas mums atsakys tuo pačiu: ilgai ausyse skambės Istorijos muziejaus varpai, o per kokį nors sapną iš niekur nieko ūmai sutrimituos zoologijos sodo drambliukas.
Kauno pilies griuvėsiai. © Kretingos muziejus R. Sadauskas „Kaunas" // Nuo pilies ant pilies 1938 m. p. 39-34; Kauno pilis yra bene seniausia iš visų mūsų protėvių statytų pilių. Daug senesnė ne tik už Kauno marias arba Laisvės alėją, – net už patį dabartinį Kauną vyresnė. Žmonėms kurtis, gyvenvietei statytis…
Peržiūrėti daugiau