Šėtos miestelio, kitados Pietkievičių nuosavybės, šiandien didesnėji dalis valdžiai priguli, mažesnėji ġi keletui dvarponių; kaip pirmąją, taip ir pastaruosius reprezentuoja smuklės, kurių skaitlius dėl taip mazo miestelio nepaprastai didelis. Parapijos bažnyčia jau 1499 m. tuolaikinių šios vietos savininkų įsteigta, vėliaus buvo kliuvusi protestantams; dabar esančioji mūrinė tapo pastatydinta vietinio klebono…
Peržiūrėti daugiau
Pagirio miestelis Daunoravičių nusavybė savo lietuviškuoju vardu duoda dasiprotėti, kad kitados buvo apsuptas didelemis giriomis. Tame miestelyje kryžiška parapijos bažnyčia is medžio 1626 metuose Bielozoru pastatyta ir apdovanota dailios išvaizdos, viduje papuošta gerų tapytojų paveikslais ir gražiais skaptavimo ornamentais. Zakristija turtinga bažnytiniais parėdais ir kitokiais bažnyčiai reikalingais daiktais. Prie bažnycios…
Peržiūrėti daugiau
Sudarytojas N. Vėlius „Milžinų didumas“ Skyrius Milžinai // Lietuvių liaudies pasakos. – 2010, p. 36; Seniau buvo labai didelių ir labai mažučių žmonių. Milžinai buvo tokie dideli, kad vienas pasiremdavo ant stogo viename kaime, kitas – kitame, ir taip kalbėdavosi. Arba ant žardo pasiremdavo. Žmogų jie pasikišdavo po pažasčia ir…
Peržiūrėti daugiau
„Kėdainiai“ // Legendos pasakoja, p. 34; Kėdainiai — rajono savivaldybės centras. Miestas įsikūręs vidurio Lietuvos žemumos centre, ant Nevėžio upės krantų. Jo istorija skaičiuojama nuo 1372 m., kai Kėdainių vardas buvo pirmą kartą paminėtas Hermano Vartbergės „Livonijos kronikoje". Kėdainių istorija labiausiai susijusi su didikų Radvilų gimine, kurios nariai palaidoti evangelikų…
Peržiūrėti daugiau