Nuotrauka: Ežeras Ginučiuose. 1935-07-10. © Vytauto Didžiojo karo muziejus Žymiausi Aukštaičių kalnai Žymiausi Aukštaičių kalnai. Visų aukščiausias Kauno gub. aukštumas randame Ežerėnų kalnuose: Taurapilio (Tauragnų par.) arti 118 s. (251 m.) ir Pratkūnų kalną (Salako par.) arti 113 s. (241 m.). Dar aukštesnės už juos yra gretimosios Švenčionių kalvos Vilniaus…
Peržiūrėti daugiauReferatas, skaitytas L. M. Draugijos visuotiname susirinkime rugpiučio 5/18 dieną 1908 m. Didžioji dalis straipsnyje minimų vietų mūsų laikais patenka į Baltarusijos teritoriją. Red. p. 1900—1904 m. tekus man kunigauti Kauno gub., Ežerėnu paviete, prie Drukšiu parapijos prigulinčioje Gaidės (arba Graidžiu) pilijoje, apie 20 varstų į rytų-pietus nuo Ežerėnu (Novoaleksandrovsko)…
Peržiūrėti daugiauI. Butkevičius "Sodybos Ignalinos draustinio kaimuose" // Ignalinos kraštas 1966 m., p. 86-98; Nemažą miškingo ir ežeringo ANP dalį sudaro valstiečių gyvenvietės. Daugiausia tai gatviniai kaimai, įkurti dar XVI a. valakų reformos metu. Jie dažniausiai išsidėstę patogiose vietose tarp miškų, prie ežerų. Parko teritorijoje dėl įvairių sąlygų susiformavo dvejopi gatviniai…
Peržiūrėti daugiauR. Batūra "Linkmenų pilis ir krašto ginyba XIII – XV a." // Ignalinos kraštas 1966 m. p. 34-42; Senovės Linkmenų krašto centras buvo 1373 m. rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart paminėta Linkmenų pilis. Jos vietą tiek XIX a. istorikai, išleidę ir komentavę Kryžiuočių ordino kronikas, tiek vėlesni Lietuvos istorijos tyrinėtojai (H. Lovmianskis)…
Peržiūrėti daugiauA. Tyla "Pirmosios rašytinės žinios apie Linkmenų apylinkes" // Ignalinos kraštas 1966 m., p. 22-33; Šio straipsnio tikslas — nustatyti, kada pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėtos atskiros Aukštaitijos nacionalinio parko gyvenvietės, ir tuo būdu bent apytikriai spėti jų amžių. Pirmiausia, norint išryškinti parko teritorijos strateginę, ekonominę ir administracinę padėtį…
Peržiūrėti daugiauR. Rimantienė "Draustinio archeologiniai paminklai" // Ignalinos kraštas 1966 m., p. 16-21; Tuo tarpu dar sunku pasakyti, kada Ignalinos krašte pirmieji žmonės įkūrė savo sodybas. Tačiau naujajame akmens amžiuje, t. y. III tūkstantmetyje pr. m. e., jiems šios apylinkės jau buvo pažįstamos. Tai rodo to laikotarpio akmeniniai kirvukai, rasti pavieniui…
Peržiūrėti daugiauČ. Kudaba "Ignalinos landšaftinio draustinio gamtiniai bruožai" // Ignalinos kraštas 1966 m. p. 7-15; Ignalinos landšaftiniu draustiniu buvo paskelbtas nuošalus, beveik dvylika tūkstančių hektarų apimąs, kalvotas, miškais apaugęs, ežerais labai turtingas plotas, esantis į vakarus nuo Ignalinos miesto. Jį sudaro Dringių, Baluošo, Lūšių, Asalnų, Ūkojo ir kitų mažesnių ežerų apylinkės….
Peržiūrėti daugiauNetoli Vielionių kaimo yra pyliakalnis. Ant pyliakalnio buvo bažnyčia. Priešai norėjo ją paimti. Nepaėmė pilies, priešai ėmė keikti: „Kad prasmegtų šis pyliakalnis!" Ir tuo laiku prasmego bažnyčia. Joje buvo daug žmonių. Ir dabar sekmadieniais vasarą dvyliktą valandą per mišias girdisi, kaip skambina varpais, žmonės gieda ir vargonais groja. Ir dabar…
Peržiūrėti daugiauTauta Ir Žodis, 1923 Pasakose žaltys — tai jūrų — marių karaliūnas, šmėsteli didžiuliais, bet neapčiuopiamais turtais, pagrobia ar suvilioja mergelę ilgakasę, nusigabena į savąsias vaidas. Tai labiausiai paplitęs Lietuvoje pasakų apie žaltį variantas. Visai kitoks aukštaitiškas žalktys — karalius: beribė jo galia ir milžiniški turtai, bet jie sutviska tik…
Peržiūrėti daugiauNuotrauka: Sieliai Šventojoje. Iš P. Ivanavičienės albumo. Ona Sedelskytė XX a. 4 deš. © A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje buvo du pagrindiniai sielių plukdymo keliai. Jais mediena buvo plukdoma iš Ažvinčių Minčios girios. Pirmojo – ilgiausio kelio pradžia buvo Uteno ežeras. Pakrantė, kurioje buvo…
Peržiūrėti daugiauAringas Gorodeckis „Lados kalnas“ // Ladakalnis. Nr. 38. Kas nors kartą buvo užlipęs ant kalno, pakeleivių Ledakalniu, o vietinių žmonių Ladakalniu, Ladu (pvz.: „Tai į Ladą einat?“) vadinamo, rado laiko kelias minutes pastovėt ant jo susikaupus, pajust jo nepaprastą dvasią, dosniai atveriamų grožybių žavesį – niekados jau šito pojūčio nebeužmirš….
Peržiūrėti daugiauTauta ir Žodis – K., 1923, t. I p. 128; Netoli nuo Linkmenų pilutės yra piliakalnis ant ežero krašto, vadinamo Linkmenų, kur senovėje būta pilies ir aukota lietuvių dievaičiams savo. Seni žmonės pasakoja, jogei Zelekčiui (žalčiui) tų senybinių Linkmenų buvęs vardas Ligmanas, Vilniaus — Vilanas, o Rygos — Rygmanas. Vilanas…
Peržiūrėti daugiau