Pažinkime Mažosios Lietuvos rytus. Kiekvienas nuoširdus lietuvis džiaugiasi Mažąją Lietuva. Artėjant vasarai traukia Lietuvos jaunimas per Lietuvos lygumas, kalnus. Daugiausiai lietuvio žvilgsniai nukreipti į Lietuvos vakarus, į lietuviškąjį pajūrį. Baltijos jūra, Neringos kopomis, žvejų gyvenimu mes žavimės, džiaugiamės. Apie juos rašome gražiausius eilėraščius, rašome literatūrinius veikalus, tapome gražiausius paveikslus. Gražus…
Peržiūrėti daugiauAlkai ir alkvietės. Senovėje lietuviai garbindami savo dievus degindavo jiems aukas, kūrendavo amžiną ugnį ir t. t. Tos vietos, kur buvo deginamos aukos ir kūrenama amžina ugnis, buvo laikomos šventomis. Jos – dievų garbinamos vietos, kaip pažymi Lietuvių Literatūros Draugijos narys A. Tomas, daugiausia dominuodavo kalnų viršūnėse. Tokių kulto vietų…
Peržiūrėti daugiauMažosios Lietuvos geografiniai matmenys. Lietuva yra lietuvių žemė, kur lietuviai nuo seno gyveno ir gyvena, kur lietuvių pastangomis ir triūsu natūriniai kraštovaizdžiai virto kultūriniais kraštovaizdžiais, kur tautos kultūrinis pasireiškimas yra susekamas įvairiais atžvilgiais. Lietuviškos sodybos, lietuviški vietovaizdžiai, lietuviškas tautos menas, žodžiu visa etnografija byloja, kur baigiasi tos ar kitos tautos…
Peržiūrėti daugiauNuotrauka: Joninių šventė ant Rambyno kalno. Nežinomas autorius XX a. 3 deš. Mažosios Lietuvos istorijos muziejus P. Babickas "Ra,bynas" // Ūkininko patarėjas 1932 m. birž. 24 (25), 8-9 Daug yra mūsų tėvynėj piliakalniu ir šiaip kainų kalneliu, apsuptu paslaptingu padavimu ir pagarbos šydu, bet garsiausias ir mėgiamiausias bene bus Rambynas….
Peržiūrėti daugiauP. Tarasenka "Rambyno alkvietė" // Klaipėdos žinios 1924 m., nr. 115 p. 3-4 Mūsų prabočiai savo savitos kultūros vystymosi bėgyje kūrė kartu ir savitą tikybinį kultą, visai savarankiai, neimant pavyzdžių iš kitų tautų, kaip kai kurie mūsų istoriografai, ypač lenkai, mano. Deja, maža yra pėdsakų, kad pilnai atvaizdavus visą senovės…
Peržiūrėti daugiauDr. J. Remeika "Apstainių piliakalnis" // Ką kalneliai pasakoja 1939 m., p. 23-28. Ant Apstos upės kalno gyveno turtingas kunigaikštis. Jo išteklius buvo pasakiškas. Nieko netrūko jam: nei valgių, nei gėrimų, nei puikių gyvulių kūtėse ir gražiausių daiktų namuose. Nė vienas vargšas neišeidavo iš dvaro tuščiomis rankomis. Jam dievai padovanojo…
Peržiūrėti daugiau