Utenos (Norkūnų) piliakalnio padavimai nukelia į laikus, kai kalvos buvo ne tik kraštovaizdžio dalis, bet ir gyvos atminties vietos – su pilimis, karžygiais, priesaikomis, dievais ir nelaimingomis meilės istorijomis. Šiame pasakojime Utenos Narkūnų piliakalnis tampa ne vien archeologiniu objektu, o senosios pilies griuvėsių, neištesėtos priesaikos ir prarasto pasaulio ženklu. Padavime…
Peržiūrėti daugiau
Labanoro giria – tai vieta, kur miškas atrodo senesnis už žmogaus atmintį. Čia keliai pranyksta tarp pušynų, pelkių ir ežerų, o tyloje, rodos, dar girdėti vilkų alsavimas, senųjų rogių girgždesys ir tolimas Labanoro dūdos aidas. Kiekvienas raistas, kiekviena užsnigta laukymė, kiekvienas barzdotas ąžuolas ar pakelės akmuo čia turi savo pasakojimą…
Peržiūrėti daugiau
Ten, kur briedžiai ragus meta – tai gyvas ir vaizdingas pasakojimas apie Minčios mišką, jo briedžius, raistus, senus eglynus, paslaptingas vietas ir žmonių atmintyje išlikusias laumių istorijas. Šiame tekste miškas atsiveria ne tik kaip gamtos kampelis, bet ir kaip savitas pasaulis, kuriame susipina laukinių žvėrių takai, senųjų medžių tyla, vietos…
Peržiūrėti daugiau
Slibino guolis. Tauragnai ir jų apylinkės – tai E. Šimkūnaitės straipsnis, publikuotas žurnale „Mūsų gamta“ 1971 m. Tai ne paprastas kraštotyrinis pasakojimas apie Tauragnus ir jų ežerus, o gyvas, vaizdingas, mitais, padavimais, augalais, vietovardžiais ir žmonių atmintimi persmelktas kelias per vieną įdomiausių Aukštaitijos kampelių. Šiame tekste Tauragnas atsiveria ne tik…
Peržiūrėti daugiau
Aisetas – ežerų tėvas, kurio neįmanoma paprastai aprašyti vien krantų linijomis, salomis ar gyliais. Eugenijos Šimkūnaitės straipsnyje jis atsiveria kaip gyvas Labanoro krašto pasaulis – pilnas padavimų, senųjų vardų, slaptaviečių, plaukiojančių salų, retų augalų, žmonių atminties ir savito vietos humoro. Čia ežeras nėra tik vandens telkinys: jis saugo pasakojimus apie…
Peržiūrėti daugiau
Troškūnai – nedidelis, tačiau istorijos, legendų ir gyvosios kultūros persmelktas Aukštaitijos miestelis, kurio praeitis atsiveria ne tik archyviniuose šaltiniuose, bet ir pačiame kraštovaizdyje – upėse, pelkėse, senųjų vienuolynų sienose bei žmonių atmintyje. Šis straipsnis paimtas iš laikraščio Laikas (1971 m., Nr. 502, p. 3), leidžia pažvelgti į miestelį ir jo…
Peržiūrėti daugiau
Ten, kur gyvena karčiuotos gyvatės Tie kas mane sekate socialiniame tinkle Facebook, tikriausiai žinote, kad mėgstu keliauti pagal senovinius vietų aprašymus ir kuo jie senesni, tuo įdomiau. Vienas tokiu, nors ir nelabai senas, maršruto, pavadinto "Ten, kur gyvena karčiuotos gyvatės" aprašymas rastas 1970 m. žurnale "Mūsų gamta". Jame Romualdas Šimkonis…
Peržiūrėti daugiau
Ten, kur Saulelė anksčiausiai teka – tai kelionė į patį ryčiausią Lietuvos kampelį, ten, kur baigiasi žemėlapio linijos ir prasideda lėtas, gilus krašto alsavimas. Č. Kudabos pasakojime atsiveria Dysnos ir Birvėtos lygumos – ledynų suformuotos žemės, molingų lobų plotai, senųjų ežerų dugnai, šiandien virtę derlingomis pievomis ir laukais. Tai ne…
Peržiūrėti daugiau
Nuotrauka: Ežeras Ginučiuose. 1935-07-10. © Vytauto Didžiojo karo muziejus Žymiausi Aukštaičių kalnai Žymiausi Aukštaičių kalnai. Visų aukščiausias Kauno gub. aukštumas randame Ežerėnų kalnuose: Taurapilio (Tauragnų par.) arti 118 s. (251 m.) ir Pratkūnų kalną (Salako par.) arti 113 s. (241 m.). Dar aukštesnės už juos yra gretimosios Švenčionių kalvos Vilniaus…
Peržiūrėti daugiau
Referatas, skaitytas L. M. Draugijos visuotiname susirinkime rugpiučio 5/18 dieną 1908 m. Didžioji dalis straipsnyje minimų vietų mūsų laikais patenka į Baltarusijos teritoriją. Red. p. 1900—1904 m. tekus man kunigauti Kauno gub., Ežerėnu paviete, prie Drukšiu parapijos prigulinčioje Gaidės (arba Graidžiu) pilijoje, apie 20 varstų į rytų-pietus nuo Ežerėnu (Novoaleksandrovsko)…
Peržiūrėti daugiau
Kavarskas gavo vardą nuo kitados tą vietą valdžiusiųjų dvarponių Kovarskių, dabar gi yra Siesickių nuosavybe. Miestelyje bažnyčia nedidelė, dailios konstrukcijos, kitados Anykščių bažnyčios filija, iš medžio Martino Oginskio Mstislavo pilies vyro, šv. Jono Krikštyjo vardu 1697 m. pastatyta, dabar jau pradedanti griūti. Didžiajame altoriuje gero skaptuoto darbo nuo laiko bažnyčios…
Peržiūrėti daugiau
Savitarpinę dvasiškuose darbuose pagalbą atlaidų laike, susirinkus skaitlingoms liaudies minioms į kaimyniškasias bažnyčias, vadiname filadefija; jaja dalinomės su Traškūnų parapija. Nekartą buvau šaukiamas vietinio perdėtinio su Dievo žodžiu. Išsireiškimas čia paprastas: tai reiškia su pamokslu, o galiu pasigirti savojo darbo vaisiais. Prie formos, žinoma, gali kibti kritika ir net aštrioji,…
Peržiūrėti daugiau