Alkai ir alkvietės. Senovėje lietuviai garbindami savo dievus degindavo jiems aukas, kūrendavo amžiną ugnį ir t. t. Tos vietos, kur buvo deginamos aukos ir kūrenama amžina ugnis, buvo laikomos šventomis. Jos – dievų garbinamos vietos, kaip pažymi Lietuvių Literatūros Draugijos narys A. Tomas, daugiausia dominuodavo kalnų viršūnėse. Tokių kulto vietų…
Peržiūrėti daugiauMažosios Lietuvos geografiniai matmenys. Lietuva yra lietuvių žemė, kur lietuviai nuo seno gyveno ir gyvena, kur lietuvių pastangomis ir triūsu natūriniai kraštovaizdžiai virto kultūriniais kraštovaizdžiais, kur tautos kultūrinis pasireiškimas yra susekamas įvairiais atžvilgiais. Lietuviškos sodybos, lietuviški vietovaizdžiai, lietuviškas tautos menas, žodžiu visa etnografija byloja, kur baigiasi tos ar kitos tautos…
Peržiūrėti daugiauRaudonės pilis Raudonės pilis. Malonu ir naudinga, pavažiuoti Nemunu, ypač vasaros pradžioj, kai garlaivių konkurencija, kai nuo Kauno ligi Jurbarko tik litą tesumoki. Garlaivis sau plaukia, šuopšdamas ir teškendamas vilnis, o Nemunas tolydžio žavi čia nepaprasto grožio vietomis, gamta, čia byloja mums seną, bet tokią artimą ir garbingą istoriją, kai…
Peržiūrėti daugiauPadavimas apie Veliuonos piliakalnį Padavimas apie Veliuonos piliakalnį. Veliuonos miestelis yra plačiai Lietuvoje pagarsėjęs mūsų didingos praeities liudininkais — piliakalniais, kurių čia yra net keletas. Šie piliakalniai, kaip ir paprastai visi šios rūšies žilos praeities paminklai, liaudies yra apipinti įvairiais pasakojimais ir padavimais. Apie viena šių Veliuonos piliakalniu, būtent, Pilies…
Peržiūrėti daugiauKelios istorinės Lietuvos vietos Prakalba Kelios istorinės Lietuvos vietos. Lietuvos istorija yra labai neaiški. Jos žinios tesiekia XIII, XIV šimtmetį, o kas ankščiau buvo, beveik visai nėra žinoma. Ir tos pačios žinios dažnai būna klaidingos, nes jas patiekė daugiausia svetimšaliai, kurie, nemokėdami lietuvių kalbos ir nežinodami jų papročių, nekartą iškraipė…
Peržiūrėti daugiauJonas Jonila Žilius „Libo Palemonas” // Palemonas ir jo padermė 1928 m., p. 10-11 Panemunės žemaičių padavimas. Iš užmario atvyko burininkai; atplaukę prie Dubysos žiočių, jie sužinojo, kad, plaukiant aukštyn, ant Dubysos besanti šventvietė, taigi iš džiaugsmo, radę kelią, ėmė giedoti: „Še, radom!“ — nuo ko ta vieta buvo pavadinta…
Peržiūrėti daugiau