Kategorijų archyvai: Alytaus apskritis

Alytaus apskritis – naujas Lietuvos administracinis vienetas, įkurtas nepriklausomo gyvenimo pradžioje iš kai kurių Trakų, Marijampolės ir Kalvarijos apskričių valsčių. Jos teritorija išsidėsčiusi abipus Nemuno, kuris apskritį dalija į rytinę, arba vilniškę, dalį ir vakarinę arba Sūduvos.
Amžių būvyje abidvi šios apskrities dalys turėjo savitą, skirtingą gyvenimą. Carinės Rusijos laikais Alytaus apskrities nebuvo. Suduviškė dalis priklausė vadinamajai Lenkų karalystei, vilniškė — Trakų apskričiai.
Alytaus apskrities vakarinė dalis apima didžiųjų Sūduvos ežerų (Dusios, Metelio, Obelijos) sritį; rytuose nuo rytinės dalies skiria Nemunas, pietuose yra Seinų, vakaruose ir šiaurėje Marijampolės apskritys. Šiaurinė dalis lyguma ir žemuma, pietinės dalies žemės paviršius kalvotas; yra daug ežerų.
Alytaus apskrities žemė viena gražiausių Sūduvoje; ypač gražūs ežerai, jų pakraščiai, Nemuno krantai.
Alytaus apskrities grožį vaizdžiai yra aprašęs Antanas Žmuidzinavičius. Štai keletas ištraukų iš jo raštų:
,,Kiek toliau ir aukščiau, einant prieš Nemuno srovę, ima kilti miškingi krantai ir sudaro tikrą aukštų kalvų, klonių ir griovių labirintą. Žiūrint į tą vietą iš toliau, atrodo, kad tie miškingi kalnai ir krantai tai lyg Nemunui vartai, pro kuriuos jis suspaustas rūsčiai veržiasi priekin. Tame aukštumų miške medžių įvairumas nepaprastas: ąžuolai, liepos, uosiai, guobos, skirpstai, skroblai, beržai, obelys, kriaušės, šermukšniai tik mirguliuoja. O rudenį, kai paglosto lapus pirmoji šalnelė, pamatysi ten tokią spalvų įvairybę, kurios kitur kur pasaulyje neieškok – vis tiek nerasi. Tas kalnuotas miškas, pagaliau pagavęs savo glėbin gražų Radžiūnų piliakalni, pavydulingai paslepia ji savo tankumynuose ir baigiasi. Toliau jau eina gražiosios Suvalkų Dzūkijos laukai: Radžiūnų, Likiškių, Jurgiškių, Luksnėnų kaimų derlingi ir žavūs kalneliai. Išėje iš miško, sustokime kad ir ant Likiškių kalno ir pietuose ir vakaruose išvysime Nemunaičio pakrantes, Obelijos, Metelio ir Dusios ežerų klonius, tolimus Seirijus, Miroslava, Balkūnus, Simno aukštumas, Krokialauki, Daukšius, Iglauką, Palių lygumą… Tų vaizdų jūs niekad neužmiršite.
Jeigu tu geologas, tai stačiuose Nemuno krantuose pamatysi puikiausius diliuvijaus sluoksnius: čia stambus žvirgždas, čia raudonas molis, melsvas šlynas ar baltutėlis smėlys. Viskas gražiai susiklostę aiškiomis juostomis. Kitur tavo akį patraukia gamtos suversti akmenys arba titnagu krūvos. Tik imk ir tyrinėk. Jeigu tu archeologas ar istorikas, tai rink panemunio smiltynuose, milžinkapiuose, piliakalniuose žmonių kultūros paminklus: titnago strėles, peiliukus ir skustuvus, akmens kaltus ir kirvius, gintaro papuošalus, raštuotas urnas, žalvario ir geležies įvairiausius daiktus, pradėdamas kasdienio gyvenimo įrankiais, baigdamas prašmatniais ginklais ir karių aptaisu. Čia, žemės paviršiuje ar pasikasus kiek giliau, slypi šio krašto gyventojų istorija nuo seniausių iki paskutinių laikų. O čionykščių žmonių trobesiai, drabužiai, papročiai, tradicijos, dainos – tai lietuvių liaudies darbštumo ir kūrybingumo liudininkai, lietuvių kultūros dokumentai. Jeigu tu gamtininkas, tave stebina flora ir fauna. Ant stačių krantų snaudžia išdidūs ąžuolai ir karūnuotos pušys, medžiai-karaliai, taip gražiai atvaizduoti M. K. Čiurlionio paveiksluose. Tai 6 Nemuno sargai. Atokiau, atšlaitėse, garbiniuoti krūmai puošia krantus ir slepia čiurlenančius šaltinius. Tuose krūmuose, atkrančių miškuose ir pačiose pakrantėse gieda lakštingalos, kikiliai, musinukės, kukuoja gegutės, švilpauja bakučiai ir volungės, cypauja nuostabūs tulžiai”.
Archeologiniai paminklai, ypačiai panemunėse, rodo, kad ši Alytaus apskrities dalis buvo gyvenama dar prieš Kristaus gimimą ar pirmaisiais amžiais po Kristaus. Seniausios gyvenvietės: Krikštonys, Rumbonys, Liškiava, Aniškis, Seirijai ir kt. Seniausieji gyventojai sūduviai-jotvingiai, XIII a. išnaikinti. Jiems išnykus, ši Sūduvos dalis XIV ir XV a. retai tebuvo gyvenama. Tada čia tęsėsi didžiulės girios. Iš jų pažymėtina Alytaus-Nemunaičio didmede (didgiris), nuo Alytaus-Nemunaičio rytuose ligi Lieponės upelio ir Vištyčio ežero vakaruose. Valdovo administracijos atsiųsti miško sargai sekėjai (osočninkai) žiūrėjo miške tvarkos, sekė žvėrių laikymosi vietas bei lizdus ir atlikdavo paruošiamuosius medžioklės darbus. Šios didžiulės didmedės pakraščiuose, dažniausiai arčiau Nemuno, pradėjo kurtis žemdirbiai. Prieš 1500 m. įkurti Simno ir Metelių dvarai, nemaža kaimų: Balkasodis, Vosbučiai, Pupasodis, Dzirmiškė, Talkūnai, Mankūnai, Piliakalnis, Mociškėnai, Semeniškiai, Milastonys, Obelijos dvaras ir kt. 1547-1560 m. karaliaus matininkai nustatė pastovias sienas dvarams, kaimams ir valakininkams. Įsikūrė Nemunaičio seniūnija, Simno ir Metelių dvarai, vėliau virtę seniūnijomis. Lietuvos girių surašymo metu (Gregorijaus Valavičiaus) Alytaus – Nemunaičio didgiris traukėsi net už Dusios ežero ir Bambenos upės; jo galas siekė Prūsijos sieną.
Pietuose traukėsi Merkinės girios Sūduvos dalis, teikusi ne tik medieną, bet naudinga ir medžioklės ūkiui. Ją saugojo vartai, buvo 8 varos, tačiau jau Valavičiaus laikais stumbrų nebebuvo. Tuojau po revizijos giria buvo paskirta kolonizacijos reikalams ir pamažu iš žemėlapio išnyko. Jau I valstybės padalijimo metu jos kaip ir nebuvo, be kelių nelabai reikšmingų miškelių. Dabar ši vieta viena iš nemiškingiausių Lietuvoje.
Atsikūrus nepriklausomai Lietuvai, Alytaus aps. vakarinėje dalyje buvo 8 valsčiai: Miroslavas, Seirijai, Simnas, Krokialaukis, Liškiava, Rumbonys, Ūdrija, Meteliai. Vėliau administracija buvo pertvarkyta: šie valsčiai buvo nedideli ir jų gyventojams nebuvo lengva administraciją išlaikyti. Palikti tik Miroslavo, Seirijų ir Simno valsčiai.

09Bal2022
Liškiava

Šitas kalnas – tai vienos mįslės. Kuri ilgai laužius galvą vargais negalais įminta, kurias dar tik bandome atspėti. Bus neįdomu, jeigu visas atspėsim, bet nežinia, ar kada taip nutiks, nes įminus vieną, žiūrėk, atsiranda naujų klausimų, dar painesnių. Ligi šiolei tebesiginčijama net ir dėl to, iš kur kilo šio kalno,…

Peržiūrėti daugiau
Kategorijos Alytaus apskritis Varėnos rajonas
29Kov2022
Ten kur Raigardas prasmego

Pravažiuojant Druskininkų – Gardino plen­tu, negalima nesustoti prie puslankiu nutįsu­sio stataus šlaito briaunos ir atsigėrėti tais nuostabiais vaizdais, kurie atsiveria žiūrint į platų, gilų ir pelkėtą slėnį su besirangančia jame mėlyna Nemuno juosta. Tarp vienur ir kitur išsimėčiusių kauburėlių ir ežeriukų pa­sagų kiek akys užmato plyti neaprėpiama pievų platybė ir…

Peržiūrėti daugiau
Kategorijos Alytaus apskritis Druskininkų savivaldybė