A. Vilainis „Istorinės Veliuonos piliakalnio šlaituose“ // Ateitis. – 1943, Nr. 162, p. 3 Vasaros saulė vėl nuspalvino nedideles Nemuno bangeles. Kai prisiartini prie Nemuno vagos, rodos, čia nusileidžia, nuskęsta pats mėlynasis dangus. Pievose jau seniai žydi žvangučiai, mėlynieji varpeliai, baltuoja ramunės, o skarotose smilgose karstosi vabalėliai. Iš lapų pavėsio…
Peržiūrėti daugiau"Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia" Seniausiu laiku Baltijos jūros pakraščiuose nuo Vislos ligi Dauguvos gyveno aisčių tautos: prūsai, jotvingiai, lietuviai, latviai. Skandinavų, vokiečių ir kitų sunaikinti latviai, rasit, labiausiai nusilpo, ir pirmieji pateko stiprion vokiečių įtakon. XIII amžiaus pradžioje vokiečių kryžiuočių sukeltoji audra parbloškė nebegalinčius išsilaikyti prūsus. Šis…
Peržiūrėti daugiauMedvėgalio pilis – didingiausia Žemaitijos tvirtovė, apie kurią pasakojama su virpuliu širdyje. Jos aukštumoje ne tik stūksojo žemaičių galybės simbolis, bet ir skambėjo dainos apie nepalaužiamą tautos dvasią, apie meilę tėvynei, laisvei ir savo dievams. Šioje vietoje, kur kalnas kilo iš žmonių maldų ir kraujo, legendos gyvos iki šiol –…
Peržiūrėti daugiauVišpilis – ne vien piliakalnis. Tai gyvas praeities atgarsis, kur dūzgia padavimai, šnabžda žemė ir naktimis, sako, išeina baltoji karalaitė – užburta, laukianti išvaduotojo. Čia, ant šios aukštos Jurbarko kalvos, kryžiuojasi tikrovė su pasaka, istorija su mitologija, o kiekvienas žingsnis viršūnėje tampa tarsi žvilgsnis į tautos sielą – drąsią, išdidžią,…
Peržiūrėti daugiau