Nors ir mylime savo Tėvynę, nors ir didžiuojamės jos praeitimi, bet dar mažai kas gali pasakyti, kad jau gerai žino savo Tėvynės ir gimtojo krašto praeitį. Mylėti gi Tėvynę galima tik ją pažinus!
Kad plačiau supažindinus visuomenę su mūsų krašto praeitimi pateikiu čia kelius bruožus iš praeities artimiausiojo nuo Klaipėdos Gargždų miestelio Žemaitijoje, kurio praeitis tampriai surišta su Klaipėdos istorija.
Kelius šimtmečius buvęs pasienio, purvinas, paniuręs, su pakrypusiomis žydų bakūžėmis, Gargždų miestelis turi savo gražią praeitį, kurios pavydėti gali dar daugelis iš didesniųjų mūsų miestelių bei miestų.
Būdami iš senovės ant svarbiausiojo prekybinio kelio iš Klaipėdos į Žemaitiją ir toliau į Lietuvą, Gargždai buvo vienas iš didesniųjų prekybos miestų Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos. Rusijai užėmus Lietuvą, Gargždai pradeda nykti ir ilgainiui, virsta visų apleistu, užmirštu pasienio miesteliu ir tik prisijungus Mažajai Lietuvai prie Didžiosios ir atsidarius laisvam keliui iš Klaipėdos į Žemaitiją Gargždai vėl pradeda kilti.
Istorija kartojasi…
Sriauni Minija ir jos aukštos pakrantės apaugusios žaliuojančiais medžiais, žavėjo savo grožiu ir pirmuosius mūsų krašto gyventojus, kurie ilgainiui čia ir apsigyveno. Iš senovės, matyti, čia būta žmonių sodybų, nes rastas Gargždų lauke Romos pinigas iš pirmųjų šimtmečių Kristui gimus ir du senkapiai: vienas kairiajam Minijos krante ties malūnu, o kitas prie miestelio lauke, vadinamam „Raganinė“, su randamais juose žalvariniais apyrankiais, žiedais, stiklo ir gintaro karoliukais liudija apie pastovumą čia gyvenusio žmogaus. Kad dar senovėje čia gyventa ne mažo būrelio žmonių, liūdija ir tai, kad čia buvo įrengtas „Ragas“ (nuo kurio ir liko „Raganinė“ lauko pavadinimas), kur ne tik laidota mirusiai, bet būta sodybų bei ištisos parapijos alkvietė. Liaudies atmintis dar išlaikė atminimą apie buvimą Gargžduose alkvietės, ne tik lauko pavadinime, bet ir padavimuose, kad toje vietoje „Raganas degino“.
Pirmas istorines žinias apie Gargždus randame nuo XIII šimtmečio, kuomet įsigalėjus kryžuočiams Klaipėdoje, Gargždai tapo viena iš artimiausiųjų vietų, per kurią kryžiuočiai darydavo savo „reisus“ į Žemaitiją. Tuo laiku kryžiuočių ir kardininkų raštai dažnai mini „Garisden“, „Garsden“ nes, matyti, Gargždai jiems buvo gerai įkirėję.
Dar karaliui Mindaugui pavedus Žemaitiją kardininkams, o vėliau paveldėjus juos kryžiuočiams, kaip pirmiems, taip ir antriems, nors ir skaitantis Žemaitijos valdovais, bet jokiomis priemonėmis nepavyko pavergti laisvų žemaičių. Ne kartą žemaičiai sukilę ne tik išvarydavo kryžiuočius iš Žemaitijos, bet ir patį jų „lizdą” — Klaipėdą — ne kartą į pelenus paversdavo. Šimtmetinėj kovoje su vis stiprėjančiais kryžiuočiais, žemaičiai irgi stiprino savo jėgas ir planingai organizavo krašto gynimą. Kad pranešus laiku apie puolantį priešą, žemaičiai, visais kryžuočių žygiuotės keliais — dažniausia tos buvo pagal upes, — įrengė daugybę pilaičių — sargybos kalnų, kur nuolat budinti sargyba ne tik pasiruošus sutikdavo priešą, bet ir pranešdavo apie puolimus kaimyninei pilaitei, uždegdama laužą.
Pamačius žinoma kryptimi dieną dūmus, o naktį — pašvaistę, antros pilaitės įgula pranešdavo tokiu pat būdu ir toliau, šaukiant visus griebti ginklą ir ginti gimtąjį kraštą. Tokių pilaičių — piliakalnių daug eina įvairiomis kryptimis nuo Klaipėdos į Žemaitiją. Daug sargybų kalnų yra Akmenės upės krantais, daug yra ir ties Minija: Davilių — Gedimino kalnas, Gargždų, Lopių, Grybžuonių, Kartenos ir kiti piliakalniai — tai tik atskiri grandžiai senovės žemaičių milžiniškos ginimo organizacijos.
Nuo to laiko yra išlikęs kairiajam Minijos krante, prieš Gargždus, piliakalnis. Piliakalnis įrengtas ant siauro, 200 žingsnių ilgo iškyšulio Minijos kranto, su dviem giliais skardžiais. Keli einantieji skersai piliakalnio pylimai su vos žymiais jau dabar grioviais, skyrė ir stiprino jį nuo lauko pusės iš rytų, o iš kitų šonų piliakalni ginė status šlaitai, nusileidžiantys į gilius skardžius ir Minijos slėnį. Piliakalnis jau dabar visai sugadintas, išilgai jo einančiu keliuku ir yra apaugęs storais medžiais.
Po ilgų nuolatinių kovų ir galutino kryžiuočių sumušimo ties Žalgiriu, Žemaitija pasiliuosavo nuo ordeno globos ir prisijungė prie Lietuvos, o vykdant Melno taiką 1425 metais Klaipėdos komtūras sykiu su Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Vytauto įgaliotiniais nustatė Lietuvos ir ordeno žemių sieną, palikę Gargždus pasienio miesteliu.
Atėjus ramiems laikams atgimsta Gargždai. Pasienio miestelio ant didelio prekybinio kelio į Žemaitiją padėtis buvo labai patogi prekybos vystymuisi ir greitu laiku Gargždai tapo gyvas prekybos Lietuvos kunigaikštijos miestas, kuriam jau 1600 metais karalius Zigmuntas III prašomas Palangos, Gargždų ir Pajūrio seniūno Mato Voinos suteikė laisvojo miesto teises ir leido daryti jame muges ir turgus. 1639 metais karalius Vladislovas IV už pasitarnavimą Vilniaus žydo Lozoriaus Maizešavičiaus duoda Gargždų miesto žydams teises: pirkti daržus ir plecius, statyti namus, varyti degtinę ir daryti midų ir alų, užsiiminėti ir vesti prekybą, pirkti gyvulius ir pardavinėti mėsą, turėti bendrą ganyklą, statyti sinagogas, kad nebūtų panašios bažnyčioms ir turėti kapines. Savo teises apginti pavedama kreiptis į Palangos Gargždų seniūnijos teismą ir apeliuoti į karaliaus dvaro teismą. 1792 metais karalius Stanislovas Augustas „Diplomą Lokationis et Renovationis“ dar didesnėmis teisėmis apdovanojo Gargždus, kurie „tuo laiku turėjo daug gyventojų ir buvo gražiu miestu, paliuosuoja miestelėnus nuo priklausomybės žemiečių, vaivadijos ir seniūnijos teismams ir leidžią steigti miesto teismą prie magistrato.
Magistratui išlaikyti miestui leidžiama imti tam mokesnius nuo prekybos ir amatu įmonių ir turėti savo plytnyčią. Nepatenkintiems sprendimu miesto teismo leidžiama apeliuoti į Raseinių Apeliacijos Teismą bei į Lietuvos kunigaikštystės karaliaus dvaro teismą.. Tuo pat „Diplomu“ Gargždams suteikiamas herbas: lauro vainikas raudonam lauke su kardu viduryje ir suteikiama pilnos miesto Magdeburgijos teisės. 1782 metais Gargždų seniūnija mokėjo 4335 lenkų auksinų, kas rodo, kad jos būta gana plačios.
XVI šimtmetyje, tarp daugumoje dar stabmeldžiais buvusių žemaičių prasiplatino reformacija ir plėtėsi toliau į Lietuvą. Tą matant Žemaičių Vyskupas Melkioras Gedraitis, kovai su reformacija ir platinimui katalikystės, atsiuntė į pasienį kunigus ir įsakė seniūnui Simanui Vainiui pastatyti Gargžduose bažnyčią, kuri 1597 m. ir buvo pastatyta vardan šv. Mykolo Archangelo ir dar tais pačiais metais karalienė Ona Jagelaltė, žmona karaliaus Stepono Batoriaus apdovanojo ją turtais. Su laiku suirus senai medinei bažnyčiai 1793 metais parapijiečiai ją atnaujino.
Taip augo ir plėtėsi laisvas Gargždų miestas… Užėmus rusams Lietuvą ir įvedus naują valdymo tvarką Gargždai nustojo savo laisvo miesto teisių, o sumažėjus prekybai dėl didelių muitų ir kitų sunkenybių gyvas senovėje miestas greit sunyko ir ilgainiui tapo paprastu, apleistu parubežiniu miesteliu.
Didele atminti paliko Gargždai ir istorijoje. 1831 sukilimo metu, kuomet netoli esančiame nuo Gargždų Gudavo dvarely įvyko baisi sukilimo tragedija — galutinis iširimas vienos sukilėlių kariuomenės dalies ir mirtis vyriausiojo Lietuvos sukilėlių vado Gelgudo,
Po nelaimingųjų mūšių ties Šauliais, Gelgudas pamatęs, kad sukilėliai neišsilaikys prieš vis didėjančią rusų kariuomenę, Kuršėnuose nusprendė likusią sukilėlių kariuomenę padalinti į tris rinktines ir pavedė joms stengtis prasimušti per rusus ir grįžti į Lenkiją. Rusų iš visų pusių spaudžiamoms sukilėlių rinktinėms tik vienai pasisekė prasprukti pro rusus ir grįžti į Lenkiją, kitoms dviem: vienai vadovaujant Rolandui, o kitai Chlopovskiui, prie kurių buvo ir pats Gelgudas nebuvo kitos išeities, kaip žygioti į Prūsijos pasienį, kur buvo manoma rasti Palangoje laivus, su kuriais išplaukti į Prancūziją ar pagal sieną prasimušti į pietus, ar blogesniam atvejui pereiti į Prūsus. Mažai vilties buvo sulaukti laivų, tuo mažiau prasimušti per rusus, kurie jau buvo užėmę visus perėjimus į pietus ir Gelgudas atėjęs liepos 12 d. į Gudavos dvarelį nusprendė geriau pereiti ir internuotis Prūsuose negu pasiduoti į belaisvę rusams, kurie visą laiką sekdami juos buvo atsiuntę jau ir parlamentarus. Rytojaus dieną prasidėjo sukilėlių perėjimas per Prūsų sieną, kur jie tuojau, Vokiečių pasienio sargybų buvo nuginkluojami. Tebesitęsiant perėjimui, kuomet Lietuvoje buvo likę tik vienas eskadronas raitelių, o kita dalis nuginkluoti stovėjo Prūsų pusėje, palei pat sienos einančiu keliu iš Gargždų į Veviržėnus žygiavo dar laisva Rolando rinktinė, turėdama vilties išeiti iš rusų rato. Tą pamačius sukilėlių tarpe kilo didžiausia suirutė… Tuo tarpu prie bestovinčio Prūsų žemėje, atskirtoje vien tik siauro griovio, Gelgudo privažiavo Rolando rinktinės kapitonas Skulskis ir surikęs: „išdavikas“ pistoleto šūviu mirtinai jį sužeidė.
Paskutinis Gargždų dvaro savininkas baronas Ronne, savo dvare buvo surinkęs didelį muziejų, kuriame buvo daug įvairių senobinių padarų ir ypatingai didelis rinkinys senobinio porceliano. Buvo dvare ir turtinga biblioteka. Prasidėjus 1914 metais karui ir užėmus Gargždus vokiečiams, jie sudegino dvaro rūmus, sunaikino muziejų ir knygyną.
Tarasenka P. Iš Gargždų praeities // Klaipėdos žinios. – 1924, rugpj. 8; rugpj. 9.