Autorių archyvai: Donatas

Skrėbiškio piliakalnis šiame pasakojime atsiveria ne kaip sausas archeologinis objektas, o kaip paslaptinga vieta prie senojo Rokiškio–Kamajų vieškelio, apgaubta rudens sutemų, lietaus ir liaudiško pasakojimo nuotaikos. Pro šalį važiuojančiam keleiviui kalnas pasirodo tarsi išnyrantis iš praeities – apaugęs pušimis, stovintis kairėje kelio pusėje ir saugantis ne vien žemės sluoksnius, bet…

Utenos (Norkūnų) piliakalnio padavimai nukelia į laikus, kai kalvos buvo ne tik kraštovaizdžio dalis, bet ir gyvos atminties vietos – su pilimis, karžygiais, priesaikomis, dievais ir nelaimingomis meilės istorijomis. Šiame pasakojime Utenos Narkūnų piliakalnis tampa ne vien archeologiniu objektu, o senosios pilies griuvėsių, neištesėtos priesaikos ir prarasto pasaulio ženklu. Padavime…

Iš Kauno pilies praeities atsiveria ne tik didingos tvirtovės istorija, bet ir skaudus jos nykimo laikotarpis. Šiandien Kauno pilį esame įpratę matyti kaip vieną svarbiausių miesto simbolių, tačiau XIX amžiuje jos likimas buvo labai trapus – pilies akmenys buvo ardomi, vežami miesto gatvėms grįsti, o senovės liekanos vietos valdžiai dažnai…

Palangos kurortas šiame P. Rusecko tekste atsiveria ne vien kaip vasarotojų poilsio vieta prie jūros, bet ir kaip kraštas, kuriame smėlynai, kopos, legendos ir valstybės pastangos sutramdyti pajūrio gamtą susipina į vieną gyvą pasakojimą. Ypač daug dėmesio čia skiriama Naglio kalnui – didžiulei kopai į šiaurę nuo Palangos, dar vadintai…

Tytuvėnų draustinis – tai vieta, kur Žemaitijos kalvos, seni pušynai, ežerai, pelkės ir miestelio istorija susilieja į vieną ramų, bet labai turtingą kraštovaizdį. Čia gamta formavo Tytuvėnų veidą, saugojo senąsias sodybas, vedė kelius tarp kalvų, slėpė ežerus, durpynus, senkapius ir padavimais apipintas vietas. Šiame Česlovo Kudabos tekste Tytuvėnų draustinis atsiveria…

Labanoro giria – tai vieta, kur miškas atrodo senesnis už žmogaus atmintį. Čia keliai pranyksta tarp pušynų, pelkių ir ežerų, o tyloje, rodos, dar girdėti vilkų alsavimas, senųjų rogių girgždesys ir tolimas Labanoro dūdos aidas. Kiekvienas raistas, kiekviena užsnigta laukymė, kiekvienas barzdotas ąžuolas ar pakelės akmuo čia turi savo pasakojimą…

Prie Rudaminos piliakalnio prasideda pasakojimas apie vieną įspūdingiausių šio krašto vietų – kalvą, kuri nuo seno traukė žmones savo aukščiu, plačiais vaizdais ir istorijos nuojauta. Tai ne tik archeologinis paminklas, bet ir vieta, kurioje lengva pajusti senosios Lietuvos kraštovaizdžio dvasią: aplink plytinčias apylinkes, buvusių gyvenviečių pėdsakus, senus kelius ir kalvotą…

Ten, kur briedžiai ragus meta – tai gyvas ir vaizdingas pasakojimas apie Minčios mišką, jo briedžius, raistus, senus eglynus, paslaptingas vietas ir žmonių atmintyje išlikusias laumių istorijas. Šiame tekste miškas atsiveria ne tik kaip gamtos kampelis, bet ir kaip savitas pasaulis, kuriame susipina laukinių žvėrių takai, senųjų medžių tyla, vietos…

Slibino guolis. Tauragnai ir jų apylinkės – tai E. Šimkūnaitės straipsnis, publikuotas žurnale „Mūsų gamta“ 1971 m. Tai ne paprastas kraštotyrinis pasakojimas apie Tauragnus ir jų ežerus, o gyvas, vaizdingas, mitais, padavimais, augalais, vietovardžiais ir žmonių atmintimi persmelktas kelias per vieną įdomiausių Aukštaitijos kampelių. Šiame tekste Tauragnas atsiveria ne tik…

Šventosios Uostas ir jo apylinkės – tai V. Gudelio straipsnis „Šventosios uostas ir jo apylinkės“, publikuotas žurnale „Mūsų gamta“ 1971 m., kuriame Šventoji pristatoma ne tik kaip pajūrio gyvenvietė ar žvejų prieglobstis, bet kaip vieta, kurioje susikerta Baltijos jūros geologinė praeitis, seniausi žmonių gyvenimo pėdsakai, baltų genčių istorija, prekybos keliai,…

Velniakampio kilpų užantyje – tai 1971 m. žurnale „Mūsų gamta“ publikuotas straipsnis apie Dūkštų apylinkes – vieną įspūdingiausių Neries pakrančių kraštovaizdžių, kuriame susitinka gilūs upių slėniai, moreninės kalvos, senieji ąžuolynai, piliakalniai, pilkapynai, šaltiniuotos pievos ir retos augalų rūšys. Šiaurrytiniame Vilniaus rajono pakraštyje, prie didžiųjų Neries Velniakampio kilpų, atsiveria vietovė, kur…

Punios šilas – tai 1971 m. žurnale „Mūsų gamta“ publikuotas straipsnis apie vieną įspūdingiausių ir vertingiausių Lietuvos miškų, išlikusį Nemuno kilpoje kaip senųjų didžiagirių atminimas. Straipsnyje Punios šilas atsiveria ne tik kaip gražus kraštovaizdis ar poilsio vieta, bet ir kaip ypatingas gamtos pasaulis, kuriame susitinka aukščiausi Lietuvos medžiai, reti augalai,…