Autorių archyvai: Donatas

Labanoro giria – tai vieta, kur miškas atrodo senesnis už žmogaus atmintį. Čia keliai pranyksta tarp pušynų, pelkių ir ežerų, o tyloje, rodos, dar girdėti vilkų alsavimas, senųjų rogių girgždesys ir tolimas Labanoro dūdos aidas. Kiekvienas raistas, kiekviena užsnigta laukymė, kiekvienas barzdotas ąžuolas ar pakelės akmuo čia turi savo pasakojimą…

Prie Rudaminos piliakalnio prasideda pasakojimas apie vieną įspūdingiausių šio krašto vietų – kalvą, kuri nuo seno traukė žmones savo aukščiu, plačiais vaizdais ir istorijos nuojauta. Tai ne tik archeologinis paminklas, bet ir vieta, kurioje lengva pajusti senosios Lietuvos kraštovaizdžio dvasią: aplink plytinčias apylinkes, buvusių gyvenviečių pėdsakus, senus kelius ir kalvotą…

Ten, kur briedžiai ragus meta – tai gyvas ir vaizdingas pasakojimas apie Minčios mišką, jo briedžius, raistus, senus eglynus, paslaptingas vietas ir žmonių atmintyje išlikusias laumių istorijas. Šiame tekste miškas atsiveria ne tik kaip gamtos kampelis, bet ir kaip savitas pasaulis, kuriame susipina laukinių žvėrių takai, senųjų medžių tyla, vietos…

Slibino guolis. Tauragnai ir jų apylinkės – tai E. Šimkūnaitės straipsnis, publikuotas žurnale „Mūsų gamta“ 1971 m. Tai ne paprastas kraštotyrinis pasakojimas apie Tauragnus ir jų ežerus, o gyvas, vaizdingas, mitais, padavimais, augalais, vietovardžiais ir žmonių atmintimi persmelktas kelias per vieną įdomiausių Aukštaitijos kampelių. Šiame tekste Tauragnas atsiveria ne tik…

Šventosios Uostas ir jo apylinkės – tai V. Gudelio straipsnis „Šventosios uostas ir jo apylinkės“, publikuotas žurnale „Mūsų gamta“ 1971 m., kuriame Šventoji pristatoma ne tik kaip pajūrio gyvenvietė ar žvejų prieglobstis, bet kaip vieta, kurioje susikerta Baltijos jūros geologinė praeitis, seniausi žmonių gyvenimo pėdsakai, baltų genčių istorija, prekybos keliai,…

Velniakampio kilpų užantyje – tai 1971 m. žurnale „Mūsų gamta“ publikuotas straipsnis apie Dūkštų apylinkes – vieną įspūdingiausių Neries pakrančių kraštovaizdžių, kuriame susitinka gilūs upių slėniai, moreninės kalvos, senieji ąžuolynai, piliakalniai, pilkapynai, šaltiniuotos pievos ir retos augalų rūšys. Šiaurrytiniame Vilniaus rajono pakraštyje, prie didžiųjų Neries Velniakampio kilpų, atsiveria vietovė, kur…

Punios šilas – tai 1971 m. žurnale „Mūsų gamta“ publikuotas straipsnis apie vieną įspūdingiausių ir vertingiausių Lietuvos miškų, išlikusį Nemuno kilpoje kaip senųjų didžiagirių atminimas. Straipsnyje Punios šilas atsiveria ne tik kaip gražus kraštovaizdis ar poilsio vieta, bet ir kaip ypatingas gamtos pasaulis, kuriame susitinka aukščiausi Lietuvos medžiai, reti augalai,…

Viena upė dviem vardais – tai Aloyzo Samo pasakojimas apie Danę-Akmeną, upę, kuri savo kelionę pradeda Salantų apylinkėse kaip Akmena, o prie Bajorų ima tekėti Danės vardu ir galiausiai Klaipėdoje įsilieja į Kuršių marias. Straipsnyje ši upė atsiveria ne tik kaip geografinis vandens kelias, bet ir kaip gyvas Vakarų Žemaitijos…

Aktyvus karstas Vadaktų apylinkėse – tai Vlado Kutkos straipsnis, publikuotas leidinyje „Mūsų gamta“ 1971 m., Nr. 4, p. 9–10, kuriame pasakojama apie netikėtą ir tuo metu mažai žinomą gamtos reiškinį Radviliškio rajono Vadaktų apylinkėse. Iš pirmo žvilgsnio paprasti vietos gyventojų pasakojimai apie staiga atsivėrusias vandeningas duobes, pradingusius vežimus ar įklimpusius…

Aisetas – ežerų tėvas, kurio neįmanoma paprastai aprašyti vien krantų linijomis, salomis ar gyliais. Eugenijos Šimkūnaitės straipsnyje jis atsiveria kaip gyvas Labanoro krašto pasaulis – pilnas padavimų, senųjų vardų, slaptaviečių, plaukiojančių salų, retų augalų, žmonių atminties ir savito vietos humoro. Čia ežeras nėra tik vandens telkinys: jis saugo pasakojimus apie…

Kražių senovė – tai pasakojimas apie vieną svarbiausių Žemaitijos istorinių vietovių, kurios praeitis driekiasi nuo proistorinių radinių, piliakalnių ir senųjų padavimų iki Mindaugo laikų dokumentų, Žemaičių seniūnijos centro, Kražių kolegijos šlovės ir skaudžių 1893 m. įvykių. Straipsnyje atsiveria ne tik miestelio istorija, bet ir platesnis Žemaitijos kultūrinis, religinis bei tautinis…

Senieji Kauno paminklai – tai J. Puzino straipsnis apie svarbiausius senosios Kauno istorijos ženklus: Kauno pilies griuvėsius, dramatišką 1362 m. pilies sugriovimą, paslaptinguosius Perkūno namus, Rotušę ir Maironio namais vadinamus senuosius Paco rūmus. Straipsnyje Kaunas atsiskleidžia kaip miestas, kurio praeitis slypi ne tik garsiuose varduose, bet ir akmenyse, mūruose, griuvėsiuose…