Pašušvys, Šaulių p. Paaiškinu senovinių daiktų radinį, kuri per Jūsų Redakciją busiunčiau į Lietuvių Mokslo Draugijos muziejų.
Tie 9 daiktai netyčiomis rasti Pašušvio bažnyčios šventoriuje. Buvo ten pailgas pylimukas. Jį prisireikė nukasti, šventoriaus mūro pamatui kasant griovį. Šisai pylimas, matyt, gilios senovės laiku padarytas ne kam kitam tik apsigynimui, nes jis supiltas tik dabartinės rinkelės vakarų link iš antros gi pusės, kur kapinės atsiduria Sušvės ir Zadikes upių, pylimas nepilta, nes čia ir beto status skardis (krantas).
Pašušvio parapijoje gimęs ir augęs, gerai prisižiūrėjau tai vietai, kur dabar bažnyčia stovi. Galiu drąsiai tvirtinti, jog čia apsigynimo tvirtapilės būta. Gal ne viena kartą čia lietuviai mušėsi su savo priešais, o paskui laidojo kritusius, jei ne visus, tai bent kilmingesniuosius savo karžygius, o gal ir priešus.
Anot Narbuto istorijos, tarp kitų sričių (pavietų) buvo viena, vadinama „Pastov”, kurią ne kartą užpuldinėjo Prūsų (kryžiuočių) ir Rygos (kalavijininkų) ordenai, kol galop visai neišnaikino visos srities ir tvirtapilės. Tai buvo jau Vytauto laiku.
Man rodos, kad ta „Pastov” galėjo būti ne kur kitur, kaip tik čia, kur dabar stovi Pašušvio bažnyčia, kur rasta anie metaliniai dalykai. Sąlygose didžiojo kunigaikščio Vytauto su Prūsų ordenu, apribojant ordenui pavestas lietuvių žemes, taip pasakyta: „Ir visi malūnai ant Nevėžio ir Stovungės (?) upių turi būti neužginamoje ordeno naudoje. Narbutas, tai užrašydamas, prie Stovungės stato klausimo ženklą. Man matos, kad ta upė tikriau vadinosi „Stovundė“, O ne „Stovungė“. Jeigu taip, tai ir viršminėtoji tvirtapilė, turėjo vadinties „Pastovunde“ arba tiesiog, vokiečiams perkreipiant – „Pastov”.
Prirodymų neturiu, bet paleidęs savo vaidintuvės vadžias, prisiklausęs, kaip skamba ir kiti geografiškieji apylinkės vardai, sakyčiau, kad čia, ant Sušvės, aršiausia kovota su kryžiuočiais. Vakarų link, ant Žadikės upės, kuri čia-pat į Šušvę įplaukia, yra Gulbinų sodžius. Jei tikėti Narbutui, jog lietuviai turėjo dievaiti Gulbi, tai ta vieta buvo stabameldžiams Šventa. „Pažalėk mus, dieve Gulbi! Gelbėk mus, jau kryžiuočiai atžaigin”, — šauktą. Iš kur tie žodžiai paimta
Anapus Šušves, rytų link, už trijų varstų yra kitas sodžius – Aitvilai, su dviem nuo senovės beržais apaugusiais kalnais. Toliau, Baisogala, Stovundė, Žadikė, Gulbinai, Aitvilai. Baisogala vaidintuvėje rišasi, kaip stotis naikinamos srities…
Ar šiaip, ar taip čia Pašušvyje buvo, vis dėlto galime sakyti, kad žmonės Lietuvos krašte maišėsi. Todėl ir aš nedrįstu spręsti, ar anie metaliniai daiktai pridėrėjo lietuviams ir jų pačių dirbtuvėse buvo padirbti, ar iš svetur atnešti.
P. Plūkas „Pašušvys” // Viltis. – 1907, gruod. 7 (20), p. 2
Geografiškieji lietuvių vardai, kaip reiškia kalbininkų tyrinėjimai, pasiekia daug, daug gilesnę senove, negu kryžiuočių gadynė. Taip-pat ir Tamstos radiniai. Red.