„Salakas“ // Legendos pasakoja, p. 124;
Salako miestelis, įsikūręs ant kuodžio ežero kranto, į pietus nuo rajono savivaldybės centro, rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1387 m. Skaitant nuo galo, miestelio vardas – „Sakalas”.
Padavimai sako, kad Salaką įkūrė kunigaikštis Utenis. Legendose Salakas – didžiulis 7 varstų ilgio ir 7 varstų pločio miestas, su 7 bažnyčiom, 7 vienuolynais ir pilimi keistu Didžiosios Labos pavadinimu. Senovėje čia buvo daug girių ir medžiojamų žvėrių. Salakas buvęs Lietuvos didžiūnų medžioklės centras. Medžiokliai augindavo sakalus, dėl to vietovė gavusi Sakalo vardą. Bet kad žvėrių globėjas Girinis neįmintų medžiotojų užmačių, jie sugalvojo vietovę vadinti iš kito žodžio galo – taip ji ir vadinama po šiai dienai.
Kita legenda pasakoja, kad senais laikais ši vietovė buvusi apsupta ežerų ir panėšėjusi į salą. Ten gyveno daugiausia žvejai, kuriuos apylinkių žmonės vadino salokais, tai yra salos gyventojais, o kaimą – Salaku.