„Salantai“ // Legendos pasakoja, p. 49;
Salantai – tolimą praeitį menantis miestas, įsikūręs vaizdingose Salanto upės pakrančių aukštumose, virš kurių kyla grakšti dvibokštė bažnyčia. Tiek miesto apylinkėse esantys archeologijos paminklai, tiek apie juos išlikę padavimai, legendos byloja, kad senovėje ši vietovė buvo svarbus pagoniško kulto centras.
Erlos upės slėnyje iškilusioje Alko kalnu vadinamoje kalvoje buvusi pagoniška žalčių dievo Pilvyčio šventykla, kurioje stovėjęs aukuro akmuo ir degusi šventa amžinoji ugnis. Ugnį prižiūrėjo apie 40 vaidilučių, kurios gyveno ir žalčius maitino už Salų pelkės, Salanto slėnyje esančioje kalvelėje, dabartiniu metu vadinamoje Gaidžio kalva. Daugiausia buvo aukojami žalčių dievo mėgstami skilandžiai, todėl vietovę pradėta vadinti Skilandžiais. Kiek vėliau šiose žemėse atsirado Skilandžių kaimas, rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1556 m. Šalia kaimo įsikūrė karališkasis dvaras, pavadintas pro šalį tekančio upelio Salanto vardu.
Tačiau, anot padavimų, Salantų istorija siekia tolimesnius laikus. Sakoma, kad miesteliui vardą davė romėnai. Kartą čia, plačiai patvinusios jūros vandenimis, plaukė trys romėnai ir pamatę sausumėlę, džiaugsmingai sušuko: „Sala antai!“ Nuo to laiko čia įkurtą gyvenvietę romėnai ir pavadino Salantais.