Alkai ir alkvietės. Senovėje lietuviai garbindami savo dievus degindavo jiems aukas, kūrendavo amžiną ugnį ir t. t. Tos vietos, kur buvo deginamos aukos ir kūrenama amžina ugnis, buvo laikomos šventomis. Jos – dievų garbinamos vietos, kaip pažymi Lietuvių Literatūros Draugijos narys A. Tomas, daugiausia dominuodavo kalnų viršūnėse. Tokių kulto vietų — alkviečių buvo daug.
Žodis alkas, arba alka turi sąryšį su – Alcis. Pas gotus, yra žodis „alks“, pas anglus saksus—,,alah“. Lenkai gi turi tokis pat reikšmės žodį—,,swatykla“. Tie visi vardai – pavadinimai reiškia alkį, alką, šventąjį mišką, gojų. Alkomis šiandie Lietuvoje yra vadinama daug vietų. Pav., Salantų valsč, yra Alkos vienkiemis ir Alkupis, Alsėdžių valsč. – Alkų kaimas ir t.t. O netoli Skuodo, prie Aršvos upės, yra platus Alko kalnas.
Šitie vietovardžiai rodo, kad senovėje šventoves ir kitas dievų garbinimo vietas lietuviai vadino alkvietėmis — alkais. ,,Šventykla“ (Heiligthum), Kuršaičio „sakristei“ yra lenkiškos kilmės. Ir Tomas tvirtina, kad bažnyčios vardas irgi paimtas iš lenkų. Tikras lietuviškas vardas yra alka, alkvietė.
Iš žymiausių tokių alkviečių — dievų garbinimo vietų yra: Rambyno kalnas, Perkūno šventykla Kaune ir Vilniuje.
Rambyno kalnu jau senai pradėta domėtis ir jį tirti. Beveik šimtas metų atgal – 1837 m. Prūsų Lietuvis, karštas Lietuvos praeities ir kultūros mylėtojas, išleido knygą apie Rambyno kalną. Tuo metu Nemunas ardė Rambyną ir jam grėsė didelis pavojus.
Toje knygoje jis puikiai išnagrinėjo Rambyno istoriją, jo buvusią reikšmę ir pavadino lietuvių dievaičiu Olimpu.
Senprūsių jis buvo vadinamas ir garbinamas, kaipo skalovų Romovė.
Rambyno viršūnėje stovėjo šventovės ir kiti dievų garbinimui pastatyti namai, čia — kalno viršūnėje buvo Laimės ir Laumės dievų ir dievaičio Patrimpo kulto centras.
Viršūnėje buvo altorius — akmuo (1811 m. su sprogdintas). Tas akmuo, kadangi čia buvo alkavietė (templum), arba bažnyčia, buvo ornamentuotas kalaviju, nagais ir kojomis aukojamų gyvulių ir šventomis raidėmis, panašiomis į hieroglifus.
Tomas taip pat pažymi, kad ant kalno buvęs aukuras (apfersten). Be to, įsako, kad apie kalną arba ant jo buvęs šventasis miškas.
Daugiausia apie Rambyno kalną, kaip sako Gizevijus, sužinome iš pasakų ir padavimų. O tokių pasakų ir padavimų apie Rambyną esą labai daug. Taigi toks pasakų ir padavimų daugumas rodo, kad Rambyno kalnas senovėje buvo labai garbinamas ir, kad čia buvo, žymi lietuvių alka – šventovė.
Antra tokia alka – Perkūno bažnyčia buvo Kaune, kuri ir šiandie dar yra išsilikusi. Apie ją mano jau 1896 m. yra rašyta straipsnyje „Perkunastempel und litauische Opfer oder Deivensteine“ (Mitteilungen der Lit. Liter. Gesellschaft Heft. 22, Heidelberg 1897).
Ta Perkūno bažnyčia jau senai buvo tyrinėjama. 1823 m. jėzuitų akademijos architektorius ir 1837 m. Gizevijus padarė jos brėžinius. 1863 m. daug apie jį rašė Karolis fon Šmidtas (Necrolituanica pusl. 105, Nr. 20). Anot jo, tada viduje kabėjusi aliejinė lempa, o iš gatvės pusės nebuvę įėjimo.
Minėta Perkūno šventovė, arba alknamis yra gotiško stiliaus su charakteringomis fialomis ant stogo. Iš to sprendžiama, kad ji yra statyta XV a.
Šventykla yra kvadratinio pavidalo. Vienoje vidaus pusėje, kaip rašo Gizevijus, buvo kaminas, statytas XII — XIII a., o kitoje pusėje buvo sienoraštis.
Stogas buvo dengtas didelėmis, senos formos dokalkomis (čerpėmis).
Ant stogo viršūnės buvo Perkūno statula, kuri paskui buvo nuimta ir išvežta į Vilnių.
Perkūno aukuras arba alkvietė buvo požemyje, esančiame po šventyklos. Toji požeminė dalis yra daug senesnės statybos, negu viršus. Senoji statyba baigiasi ten, kur yra laiptai, skirią Perkūno šventyklą į dvi dalis. Požemis yra išgrįstas plytomis. Jo — požemio viršus turi skliautų pavidalą. Be to, požemyje randama profiliuotų plytų.
Tie rūsiai dar nėra visai ištirti ir todėl tikresnių žinių apie juos nėra. Daug dalykų paaiškėtų, jei būtų padaryta tų rūsių kasinėjimas sausos vasaros metu.
Be alkių ir alkviečių lietuviai garbino ir taip vadinamus dievų akmenis — alkakmenis. ,,Apie jų gaibinimą randame žinių jėzuitų metraščiuose ,,Annae literae Soc. Jezu 1601 — 1605 m. („Alibi lapides non parvi in horreis, in terra defossi, superficie planą sursum versus, inon terra, sėd stra- nue eonteeti asservantur, quos Deyves appellant atque ut ęustodes frumęntorum et pecorum re Ilgiose colunt. Focus ipse ita ąbonnibus observatur religiose, ut nemo accedere proprius audeat; quod si quis e u m, attingat, eum confractum irę colunt. l.c. p ag- 393)
Panašiu būdu ir dabartiniai letgaliečiai (pirmiau lotaviai – lettai) sine Dei agnitione aukojo dievams gyvulių kraujo lašelius. Kraują pildavo ant tam tikrų altorių — alkakmenių, kurių buvę daug apie Reizcknę, rusų Riežicą, Daugpilį ir Rušonius. Tų akmenų paveikslą padarė Narbutas. Be to, dar buvo ir tam tikri peiliai aukom, kurių vienas buvo rastas Rudaišiuose, Platelių valsc.
Tokiu būdu lietuviai be alkų ir alkviečių turėjo ir alkakmenių, kuriuos taip pat garbindavo ir dievindavo.
Mirusiems lietuviai statydavo savotiškus paminklus – stabus (balvonus). Apie juos yra net metraščiuose kalbama. Žymiausi toki kalneliai ir pilkapiai, kurie net metraščiuose minimi yra Gojata ir Kūkavaitis. Kūkavaitis yra netoli Ukmergės ir Deltuvos, Gaila, kad jis iki šiol dar nėra kasinėjamas ir tiriamas.
Balvanas gudų – rusų kalboj reiškė ne tik čurban, bet ir statulą.
Kukavaičio paminklo aprašymas rodo jį buvus medinį. Bet tiktai kasinėjant būtų galima tat išaiškinti.
Erde die steht so fest!
wie sie sich qualen lasst!
wie, man sie scharrt und placht!
Wie man sie ritzt vor hacht
Da solls heraus.
E. Volteris „Alkai ir alkvietės” // Akademikas 1933 m. nr. 4., p. 73-74.
