Apuolės piliakalnis

„Briva Zeme” savo iliustruo­tame priede „Ilustretais Peelikums” 39 nr. įdėjo šį įdomų prof. Fr. Baldžio straipsnį iliustruo­tą apie Apuolės piliakalnį. Tar­dami, kad ir mūsų skaitytojams įdomu su juo susipažinti, de­dame jį čia išverstą lietuvių kalbon.                             

„Lietuvos Aidas” Redakcija (1931 m.)

Kronikininkas Rimbertas pasakoja, kad švedų karalius Olovas (maždaug 855 m. Kristui gimus) buvo sumanęs už­kariauti ir apiplėšti turtingą kuršių že­mę. Jau 854 m. norėdami apiplėšti kuršius čia buvo atsilankę danai; jiems at­rodė, kad 5 didesnius kuršių miestus bus lengva užkariauti ir išplėšti. Bet narsieji kuršiai buvo sunaikinę pusę da­nų karių, atėmę iš priešų pusę didžiųjų laivų, taip pat aukso, sidabro, ginklų…

Todėl Olovas buvo surinkęs „milžinišką kariuomenę”. Švedams pavyko užklupti kuršius jų svarbiausiame uos­te Jūrpily. Jie užėmė ir sudegino mies­tą, nors čia buvo 7000 vyrų kuršių kariuomenės dalis. Tada švedai, palikę sa­vo laivus, šiame uoste ir eidami 5 die­nas, nuėjo iki Apuolės (Apuolijos), ku­rią gynė 15 000 vyrų kuršių kariuomenės. Apsupę Apuolę švedai 8 dienas bergždžiai stengėsi paimti miestą kur­šių įtvirtinimai buvo galingi ir didėli.

Tiktai 9 dieną kuršiai dar nenugalėti pasidavė, nes jie atsipirko nuo kovos auksu, sidabru, ginklais, ir įkaitais (30 vyrų), apsiėmė sumokėti duoklę ir pa­tys pripažino priklausomybę švedų ka­raliui.

Kaip matyti, persvara buvo švedų pu­sėj, užpuolimas buvo nelauktas, Kur­šiai negalėjo priešintis milžiniškai Olovo kariuomenei, nesujungę visų savo sričių karo pulkų: jie auksu, užuot krau­ju, atsipirko nuo užpuolikų.

Kuršiai buvo narsūs žmonės ir nė vieną kartą jau buvo apsigynę nuo sve­timtaučių užpuolimų; atsikratę nuo sve­timtaučių sugalvoto jungo ir visada atgaudavę savo laisvę; taip ir šį kartą jie žinojo, kad neprašytas svečias, grobį surinkęs, išvyks ir Kuršas bus laisvas, kaip seniau. Dar nebuvo surinktas nė derlius: kokia nelaimė būtų grėsusi kuršių namams ir laukams ilgiau užtrukus kovoms su nelauktu priešu.

Taip Rimberto pasakojimas teikia reikšmingų ir charakteringų žinių apie senovės kuršių žemę, pačių kuršių pri­gimtį ir būdą. Mes matom, turtingą žemę, 5 miestus ir jų tarpe žymų uostą Jūrpilį. Kuršių miestai ir tvirtovės yra buvę dideli, jei juose galima buvo su­telkti 7000-15000 karių. Todėl suprantama, kad archeologai ir istorikai atsidėję ieškojo Jūrpiliais Apuolės, identifikuodami kronikininko paminėtus miestus tai su vienu tai su kitu senojo Kuršo piliakalniu.

Dabar, po 1929 ir 1930 metų kasinėjimų Gruoblyne, mes daugiau neabejojam, kad Alandos upelio (kuris įteka į Liepojos ežerą) krante yra buvusi, kuršių senoji Jūrpilis, Gruobyno pi­liakalnis ir juodasis buveinės sluoksnis į pietus nuo Gruobyno malūno ežero, priešais piliakalnio ir ordeno tvirtovės, nusako apie senovės kuršių įsitvirtini­mus ir miestus, kurie taip pat, kaip ir kiti vikingų laikų miestai — uostai (pav. Haithabu šlezvigę ir Truso Rytų Prūsuose, švedų Birka ir Ligtuna, taipogi žemgalių „Osta“) nebuvo, prie pat jūros kranto, bet prie įtekančios į jūrą upės arba su jūrą jungiančio ežero kran­to, patogiai apsaugoto nuo jūros plėši­kų beveik paslėptoj vietoj. Gruobyne ištiriamieji kapinių laukai liudiją, kad šiame senovės kuršių mieste, Jūrpily, yra buvusios ir žymios gotžemių ir šve­dų kolonijos: svetimtaučiams, gyvenant Jūrpily, buvo daug patogiau ir lengviau rūpintis savo prekių importu į Kuršą ir javų, gintaro, odų, vaško ir medaus eksportu iš Kuršo į vakarus.

Šiais metais generolo Nagevičiaus, prof. B. Nermano ir prof. E Volterio platūs, kasinėjimai Apuolėje, netoli Skuodo miestelio ir Bartos aukštupio Lietuvoje, yra įrodę, kad Apuolės pi­liakalny ir juodame buveinės, sluoksny į pietų vakarus nuo piliakalnio, kalno keteroj, nedidelio upelio kitame kran­te, priešais piliakalnį, rasta ir senovės kuršių „Apula“ (Apulija). Kuršių ka­pinių laukuose iškasenos, be to, davę dar pagrindų tvirtinti, kad tikrai, vikingų laikais Apuolės kuršiai buvo ypatingai turtingi, taip pat mielai ginklavosi ir puošėsi su Švedijoje pagamintais daik­tais. Greta kuršių charakteringų se­novės daiktų, šiose kuršių ugnies kapi­nėse iškasta ir dviejų ašmenų kardų su turtingai papuošta rankena ir kitų importuotų senovės daiktų.

Patsai Apuolės piliakalnis yra cha­rakteringai, kuršiškas, su stačiais šlaitais ir apie 7,5 m. aukštumo pylimu tame pi­liakalnio šone kur lengviausiai buvo prieinama. Kasinėjimai lietuvių moks­lininkams davė pagrindų nustatyti, kad čia seniau tiktai maždaug 3 m gilumo griovys teskyrė piliakalnį nuo kitos kalno dalies. Panašiai statyti beveik visi Latvijos kuršių ir žemgalių pilia­kalniai (pav. Kandavoj, Matkulėj, Vec-Kuldigoj — Kurše; Mežuotnėj, Tervetėj — Žemgalėj). 

Piliakalnio, vidury buvęs 4 x 4 m. dydžio vandens baseinas, o piliakalnio šone iškastas šulinys apie 2 m gilumo. Kasinėjant lietuvių mokslininkams dar pasisekė ištinti baseino 7 rąstų rentinį; rąstams sujungti kampuose iškirstos apyskritės iškartos. Prof. Volteris iš­tyręs ir kai kurių gyvenamų trobesių virtuvės ir javų klėties, liekanas, kurio­se rasta net keliolika senoviškų daiktų galąstuvo, verpsties, audimo prietaisų dalių ir kažkokia vikingų laikų pasagos pavidalo sagtis ir 6 vietose javų grūdų. Apuolės gyventojai yra buvę žemdirbiai ir gyvulių augintojai. Jie, kaip ir mūsų protėviai, audė savuose namuose audinius rūbams, kuriais galėjo di­džiuotis kaip ir mes dabar didžiuoja­mės mūsų protėvių kuItura, stebėdamiesi iš senoviškų audinių liekanų mūsų muziejuose.

Bet, be abejo, Apuolės kasinėjimų didžiausi nuopelnai priklauso gen. Vl. Nagevičiui kuris dideliu menu, didelę energija, ir pasisekimu ištyrė piliakal­nio pylimo konstrukciją. Kertant pyli­mą dviejose vietose (pylimo viename gale ir vidury), gen. Nagevičius konsta­tavo 4 pylimo istorijos posmus: pylimas 4 kartus paaukštintas ir pakeistas, kad pylime statyti gulsčiu rąstų įtvirtini­mai ir įspūdingos ąžuolinės sienos (ma­nomą, kad su bokštiniais pastatais, kaip, pav., Indrikis pasakoja apie žemgalių Mežuotnės piliakalnį), kurios karštų ko­vų metu su priešais buvo sudegintos. Po gaisro, pripažindami pylimą žemu, kuršiai bus supylę naują molio sluoks­nį, taip pakeldami, pylimą ir kartu su tuo užkąsdami sudegintų pastatų lieka­nas. Ačiū už tai protėviams: molis ge­rai išlaikė iki mūsų laikų, mūsų tyrinė­jimo darbų senovės didvyriškumo lieka­nas. Indriko kronikoj mes skaitome, kad priešas visaip stengdavosi sudegin­ti medžių įtvirtinimus, kurie būdavo py­limo viršūnėje, tam tikslui degino pyli­mo papėdėj milžiniškus laužus, kad liep­snos pasiektų medžių pastatus. Pylimo istorijos 4 posmai rodo, kad Apuolės kuršiai 3 kartus klydo ir pamatą medi­niams pastatams, pylimą, supylė per žemai.

Labai įdomūs yra ir kai kurie geri Nagevičiaus stebėjimai, kurie parodo Apuolės gulsčių rąstų sienų konstrukcijas su akmenimis pripildytais tarpais, kokių radome ir mes Rauno Taniso kal­no iškasenose. Bet vertingiausia Apuo­lės iškasenose yra tai, kad gen. V. Na­gevičius pirmas nuodugniai ir sėkmin­gai ištyrė paties pylimo konstrukciją. Pilant molį pylimui, į pylimą buvo įstatyti milžiniški ąžuoliniai rąstai, ku­rie sujungti 0,5 met. ilgio ąžuolinėm „vinim“ su kietai sumirkytu moliu; taip padarytas medžio ir molio „gelžbeto­nis“. Kad paimtų piliakalnį, Indriko pasakojimais, buvo įprasta įsikasti į py­limą (kol sugriūtų mediniai įtvirtini­mai pylimo viršūnėje). Į Apuolės pi­liakalnio pylimą nebuvo galima įsikas­ti, nes pylimo „gelžbetonį“, būtent molį ir medžius, negalėjo nei prakasti, nei prakirsti nei sudeginti. Šio pylimo kons­trukcija dar nėra konstatuota nė vienoj kitoj žemėj, nei slavų, nei germanų kraštuose: ten prof.: Suchhardtas ir prof. Uversagtas yra iškasę ir ištyrę (pav. Potsdame ir Lošove) visai kitaip (kom­plikuočiau, bet silpniau) supiltus py­limus., Gen. VI. Nagevičiaus pasiseki­mai yra dideli: jis pirmas iškasė ir ištyrinėjo šį reikšmingą kuršių (ir, žino­ma, žemgalių) pylimo konstrukciją. Taip įpintą dar viena laurų šakelė į mūsų se­novės kultūros klestėjimo ir narsumo nevystantį vainiką. Mes galim tiktai džiaugtis dėl šių mūsų brolių tautos mokslininko pasisekimų. Teduoda Die­vas, kad ir tolimesni darbai, gal būt, atlikti ir bendromis jėgomis duotų mums naujesnių ir pilnesnių vertenybių. Ta­da dar bendriau ir tikriau suprasime ben­drą kultūrą ir praeitį.

Balodis F. Apuolės piliakalnis // Lietuvos aidas. – 1931, lapkr. 18, p. 2-3.