Z. Ivinskis "Didžioji 1336 m. tragedija Pilėnuose" // Trimitas 1939 m. nr. 50, p. 1216-1218.
Kalbant apie karalių Gediminą, reikia dar sustoti ties jo santykiais su kryžiuočiais, kurie vis intensyviau ruošėsi pulti Lietuvą. Naujas ordino magistras Ditrichas von Altenburgas nuo 1336 m. pradeda savo didįjį spaudimą. Po keleriu metų pertraukos, atnaujinti žygiai į Lietuva prasideda garsiosios Pilėnų istorijos ženklu. Kas iš mūsų nėra skaitęs istorijos apie tą Pilėnų kunigaikštį Margį, apie tą narsų lietuvių gynimąsi, kai jie geriau sutiko ugnyje sudegti, negu gyvi priešui pasiduoti. Tas įvykis pažįstamas iš plačiu Daukanto ir Narbuto istorijų. Neiškentė jo neaprašęs ir vysk. Valančius savo „Antano Tretininko pasakojimuose“, iš kurių ištrauka yra dedama mokyklų skaitymo knygose. Toks dramatiškas Lietuvos istorijos epizodas rado gyvą atgarsį ir dailiojoje literatūroje. I. Kraševskis parašė lenkiškai patriotišką apysaka „Kunigą“, o pagal ją M. Šikšnys (Šiaulėniškis) sudarė penkių veiksmų tragediją „Pilėnų kunigaikštį“. Yra pagaliau šis dėmesio vertas įvykis ir eilėraščiais apdainuotas. Tai Liudviko Kondratavičiaus (Vlad. Syrokomlės) poema „Margis“.
Kur buvo Pilėnai? Jau jėzuitų istorikas XVII amž. Kojelavičius bandė Pilėnus arba Pullen identifikuoti su Punia, kur dešinėje Nemuno pusėje yra nuostabaus grožio piliakalnis. Taip pat galvojo ir Balinskis, o poetai — rašytojai Syrokomlė ir Kraševskis jau nebeabejodami Pilėnus nukėlė į Punią. Ir šiandien Punioje žmonės gali apie tą narsų lietuvių gynimąsi ir nemirštamos garbės kunigaikštį Margį daug papasakoti. Tačiau tie pasakojimai žmonėse nėra senų senovės tradicija, o tokių romantiku ir praeities mėgėjų, kaip Kondratavičius — Syrokomlė ir kiti, ten vietiniams atnešti aiškinimai. Pats Kondratavičius pasakoja, kai jis atvykęs prie Punios (tai buvo lygiai prieš šimtą metų), vietiniai gyventojai ir bažnytkaimio žydeliai net buvę pamiršę piliakalnį, apie jį nebežinoję ir jam parodę netikrą kelią. Inteligentai atnešė tad žmonėms iš kronikų išskaitytą pasakojimą, kurį jie mielai pasisavino, lygiai taip pat, kaip, pav., tokių pat praeities mėgėjų Seredžiaus didysis pilies kalnas buvo pakrikštytas Palemono vardu, nors Palemonas neistoriškas asmuo. Žmonės dabar tą piliakalnį vadina Palemono kalnu ir vargu kam šiandien beateina į galvą, kad tame piliakalnyje stovėjo garsioji lietuvių Pieštvės pilis, kuri tiek daug kartų buvo kryžiuočių, apgulama, puolama, pagaliau sugriaunama ir vėl atstatoma. Tai pavyzdys, kaip tikroji istorija buvo sukeista su vėlybais fantastiškais aprašymais. Daug kas, tiesa, tebesilaiko tos nuomonės ir šiandien, kad Punioje yra įvykusi Margio tragedija. Bet toji pažiūra yra reviduotina, nes ji istoriškų duomenų akivaizdoje negali būti pateisinamą. Pilėnų išgriovimą mini kelios kronikos, bet plačiausiai šį faktą yra aprašęs ordino kronikininkas Vygandas Marburgietis. Visa, kas apie Pilėnus žinoma, yra imta iš jo aprašymo, kurio originalas buvo surašytas eilėmis, bet mums teišliko iš antrų, ir trečių rankų. Vygandas savo kronikoje kalba apie Pillenen in terra Troppėn. Vadinasi, norint pilį lokalizuoti, reikia nustatyti, kur buvo tie Tropai. Vieni Trapai yrą minimi XIV amž. gale prie Skaudvilės, kiti — Trapėnai, ant Nemuno prie Viešvilės; bet yra dar ir tretieji „Trappen“, būtent, į vakarus nuo Neries įtakos į Nemuną. Juos mini mums vienas 1388 metų dokumentas. Jogaila turėjo į Trappen salą atsiųsti savo žmones apsimainyti su ordino belaisviais. Šitie Trapai ir yra mums kelrodžiu.
Iš XIV a. karų ir kryžiuočių dainų žygių į Lietuvą yra aišku, kad tuo metu, kai įvyko toji Pilėnų istorija, t. y. 1336 m., kryžiuočiai Punios dar niekada nepasiekdavo. Apskritai, pirmoje XIV a. pusėje, kaip rodo gausūs kronikų faktai, kryžiuočiai tų Nemuno vietų dar nelankydavo, o daugiausia savo žygius kreipdavo į Nemuno žemupio sritis. Kadangi „pillenen“ pilis turėjo būti ant Nemuno, tai jos reikia ieškoti žemiau Kauno, vakarų link, toje Trapų srityje tarp Kauno ir Nevėžio. Įdomų samprotavimą čia iškėlė K. Paunksnis. Toji Trapą žemės sala, kurioje buvo keičiami belaisviai, esanti toji pat Nevėžio žiočių sala, kuri kituose šaltiniuose vadinama Virgalė. Todėl Pilėnų reikia ieškoti kaip tik apie tą salą, kur Nevėžis įteka į Nemuną. Kas yra bent kiek keliavęs Nemunu ir žvalgęsis į jo krantus, tai žino, kad Nemuno kairiajame krante, beveik priešais Raudondvarį, yrą Pyplių piliakalnis, kurio negalima identifikuoti su kuria nors kita ant Nemuno minima lietuvių pilimi. Tai yra bene įdomiausias ir gražiausias Sūduvos — Užnemunės piliakalnis, kuriuo susižavėjęs mokytojas J. Radziukynas, didelis mūsų praeities mylėtojas, dar 1909 m. rašė: „Mylėtojams piltinių kalnų linkiu pamatyti Pyplių piliakalni. Lietuvis archeologas neišpasakytai džiaugiasi pamatęs šitą piliakalnį ir jaučia savyje dėkingumą bočiams, kurie supylė piliakalnį taip gražioje vietoje ir suteikė jam taip gražią išvaizdą”.
Bet mūsų protėviai tai darė ne dėl to, kad palikuonių akiai būtų pažiūrėti malonu, o žiaurios gyvenimo būtinybės verčiami, kada kiekvienu metu galėjo ateiti ginkluotas riteris deginti jų turto ir trobų. Imti į nelaisvę jų vaikus ir moteris, o juos pačius žudyti. Per eilę metų lietuviai ir sudarė ištisas grupes piliakalnių, kad tik galėtų nuo įsibrovėlių apsiginti. Pyplių piliakalnis panašus į daugeli kitų XIV a. lietuvių piliakalnių, ant kurių stovėjo jų pilys. Daug kubinių metrų žemes reikėjo pajudinti, kol jis buvo supiltas ant stačios dideles Nemuno kranto kalvos. Piliakalnio viršūnėje didoka plokštuma. Tai pilies kiemas, kuriame turėjo būti vienas prie kito nameliai įgulai, aptverta aukšta tvora, nuo kurios tuoj prasidėjo statūs šlaitai. Greitai nuo kalno riedą akmenys ir rąstai sudarydavo besiartinantiems kryžiuočiams pavojų. Iš viso piliakalnis 42 metrų. Pietiniame jo šone yra dar supiltas gražus ir dar statesnis 14-kos metrų kūgis. Tai dažnai lietuvių XIII—XIV a. piliakalniuose aptinkamas sargų sekimo bokštas, drauge ir ugnies pagalba ryšiams palaikyti su kaimyniniais piliakalniais.
Stūkso dabar Pyplių piliakalnis paslaptingai uždengęs visą savo praeiti. Bet kokia jo paslaptis? Ji labai dramatiška. Nes Pypliuose, turbūt, yra buvusi toji Pilėnų istoriją, nes tos pilies reikia ieškoti apie Nevežį arba žemiau Raudondvario. Vokiečiai, žinoma, galėjo iš žodžio Pypliai, antrąja raidę p išleisdami padaryti Pilen. Pillenen (? Red). Tokių deformuotų, kartais nelengvai suprantamų vietovardžių, yra pilna, vokiečių kronikose. Bet galimas daiktas, kad „Pillenen“ yra bendrinis daiktavardis ir turi reikšti pilį. Pasitaiko, kad į kryžiuočių kronikas tikriniais vardais pateko lietuvių žodžiai, kaip šilas, upė, dvaras. Todėl ir jų tas žodis, „pilis” galėjo būti išverstas į Pillenen, t. y., Pilėnus.
Prieš 603-jus metus, t. y., .1336 m. vasario 24—25 d. įvyko ši istorija. Didvyriškų kovų, kur lietuviai kovodavo ligi paskutiniojo, ne maža yra buvę XIII—XV a. karuose su kryžiuočiais. Metraštininkai dažnai tačiau trumpiausiai pamini: pilis su gynėjais sudeginta ar išgriauta. Tačiau Pilėnų įvykis vokiečiams tikrai buvo padaręs įspūdį. Kronikininkas šį kartą neiškentė nepagyręs pagonių, nors jie buvo jo didžiausi priešai. Kai lietuviai nebegalėjo apgulimo išlaikyti, patys ėmė eiti tiesiai į mirtį t. y. žudytis. O laužas, į kurį šokęs ir pats vadas, (kronikos vadinamas Marger), savo paties kardu nužudęs savo žmoną, priglaudė jų lavonus, paversdamas juos pelenais. Tas kronikininko Vygando aprašymas, šiek, tiek primenąs Kartaginos išgriovimą, smulkmenose yra, gal būt, perdėtas. Į Pilėnus vargu galėjo subėgti 4000 gynėjų, kurių skaičius vėlesniuose aprašymuose išaugo į dešimtis tūkstančių. Panemuniais lietuvių pilių buvo daug, o pagal ano laiko susisiekimą ir gyventojų tankumą, kalba galėjo eiti tik apie keletą šimtų gynėjų. Vargu įtikėtina taip pat, kad viena sena lietuvė kirviu išžudžiusi 100 savo tautiečių, kurie, tiesa, noromis ėjo mirti. Paskui ir ji pati žuvusi. Bet visų faktų neigti negalima. Apie Pilėnų paėmimą kalba dar Sambijos kanauninko metraštis, trumpa rimuotoji kronika ir, pagaliau jį aprašo vienas Senojo Testamento Jobo knygos eiliuotas vertimas.
Mums šiandien vargu besuprantama, kad ano laiko lietuviai gyvybę daug mažiau brangino ir mirties mažiau bijojo. Žmonės tuomet savo noru pasirinkdavo mirtį, štai XIII a. kronikininkas Livonijos Henrikas pasakoja, kad pagal savo religines pažiūras penkiasdešimt lietuviu moterų, sužinojusios apie savo kautynėse žuvusius vyrus, pačios savo noru nusižudžiusios. Ir kronikininkas prideda: „Nuostabu! Nes jos tiki greit su jais (t. y., savo vyrais) kartu gyventi aname gyvenime“. Toks buvo lietuvių tikėjimas!
Kadangi pagonys vyrai, jei patekdavo kryžiuočiams, būdavo dažniausiai be gailesčio žudomi, tai ir jų moterys jausdavosi šiame gyvenime – nebereikalingos ir stengdavosi persikelti kartu su jais gyventi į kitą pasaulį. Lietuviai konkrečiai tikėjo, kad aname gyvenime jiems bus reikalingi tie patys žirgai, tarnai, sakalai ir t. t., kuriuos kartu sudegindavo. Todėl Pilėnų tragedija, su garbingu šūkiu — geriau žūti, bet nepasiduoti, yra ano meto lietuvių religiškai — psichologiškais motyvais suprantama. Tai buvo tikras lietuvių pasiaukojimo pavyzdys, kuris palikuonis po šešių šimtų metų stebina.
Kronikininkas šitame gražiame Pilėnų aprašyme nori parodyti ne vien tik nepaprastą pagonių narsumą ir pasiaukojimą. Jis baigia pasakojimą, kaip kryžiuočiai stengėsi būti gailestingi ir gelbėti nuo mirties, likusius pagonis, kai pastebėjo, kad lietuviai patys, uždegę pilį leidosi savo vado nukertami ir į ugnį įmetami. Bet užbėgę į degantį pilies kalną, kryžiuočiai radę tik Margirį su kardu rankoje, kuris ne vienam jų dar nukirtęs galvą ir nužudęs savo žmoną, dar spėjęs pats šokti į ugnį. Tad kryžiuočiams paliko tik pelenai ir degėsiai…
Gražiai baigia Valančius savo pasakojimą apie Pilėnus. Atgal į stačią pakalnę leisdamiesi, kryžiuočiai kalbėję: „Ką mes uždirbome, kabindamiesi į tą pliką kalną? Būtinai nieko! Išmušėme keturis tūkstančius žemaičių (lietuvių), savųjų pritrūkome nelygiai daugiaus, o nupelnėme pelenų saują. Iš tikro sunku bus tokius žmones pamušti, kurie geriaus velija sudegti, nekaip mūsų vergučiais būti“. O Prūsų istorikas J. Voigtas savo veikale prideda, kad kryžiuočiai niekados nesugrįžę taip nuliūdę, kaip nuo Pilėnų.
Kiek labai netobuli šaltiniai leidžia, atgaminęs tą senąją Lietuvos praeiti, ne be susijaudinimo lips kiekvienas nuo stataus Pyplių kalno, kuris buvo mūsų protėvių narsumo ir didelės aukos vieta.