Į Tituvėnus, Resiainių paviete, susivažiavo dėl vasarinio pagyvenimo labjausiai żydai. Yra tai labai sveika vieta, ażerai dėl pasimaudymo ir dideli szilai dėl vaikszcziojimo. Pergyvenimas labai pigus. Azeras Bridvaiszis nėra taip pamaczlyvas, bet Gilukas taip turi stiprų vandenį, kad kas ten pirmą kartą iszsimaudo iszrodo lyg dilginėmis nupraustas, darosi silpnu ir galvą skauda. Yra tai gilus ir žuvingas ažeras, bet žvejai rugoja, kad ten jų tinklai kliuva uz kaszinkokių pavandeninių kelmų ir mietų, draskant tinklus. Aplinkui į tą ažerą įpůla labai daug szaltinių, turinczių vandenį su gelžiniais rudynais. To azero dugnas yra vopninis ir kaip vandů susidrumszczia, darosi
baltas. Yra dar czia du azeru Apuszuks ir Gausztvinas.
Ant kelio Titavėnų ir Kelmių tarpe, per mylią nů Titavienų ant pusės Dubisos upės kalno, yra vysznių darželis, ten kryžius ir stiklinė koplytėlė ant žemės su iszraiżytais isz medžio apasztalukais. O czia pat ant žemės guli paprastas akmů toks, kokių daugel ant laukų atsiranda. Tame akmenyje yra įspaudimas deszinės kojalės kudikio nů metų, kulnis labjau įsispaudusi, bet ir pirszcziukai żymus. Yra ten netoli akmeninis szulinys su szaltinio kaip krisztals vandeniu. Žmonės ten ėmė melstis ir ima į butelius tą vandenį, kuris kaip sako nů daugel ligų pagelbą duda.
Apie tą vietą yra toks pasakojimas: Buvo atstaunas kareivis, kuris apjako. Taigi jam prisisapnavo, kad Pana Szvencziausia prie jo kalba: Eik ten, o ten, o rasi didelę akmenų kruvą samanoms apaugusią, o tų akmenų tarpe atrasi vieną akmenį su mano sunaus atspausta pėda! Arti yra szaltinis, tenai mazgok akis, o praregėsi! – Nurodo žmonės ir tą kaimą, isz kurio tas žmogus paėjo, netoli nů czia nů Saudinįkų pusės.
Toki augszcziau paminėti akmenai su įspausta pėda atsiranda ir kitur Lietuvoje. Pagal vietinius dokumentus žinoma, kad ant Kalnujų laukų, Resiainių parapijoje ir paviete buvo didelis akmů Laimės pėda vadinamas – Plausziszkiůse, Rozalino parapijoje, Panevėžio paviete ant laukų yra akmů laukinis, raudonas, paplokszczias,o ilgas dviejų pėdų, ant kurio yra iszskaptůta basą žmogaus pėdą. Vieni kalba, kad ant to akmens Motina Szvencziausia stovėjo, o kiti, kad tai yra velnio pėda, kuris nů perkuno bėgo. Toji pėda yra dailiai padaryta ir didelė. Akmů kaip matome augszcziau yra nedidelis ir per tai ariant ant lauko aną su zagre varto – Norbutas (Pomniejsze pisma 1856 m. p. 219) pasakoja, Lidos paviete Vevery parapijoje Juzefave, p. Sziszlų dvare, netoli Meironių kaimo, guli ant lauko diktas akmů, ant kurio lyg ant vaszko yra atspausta žmogaus pėdą paprasto didumo, su visu taip, kaip turi buti.
Tikrų žinių apie tą paminklą nėra. Dievobaimingi senovės laiko zmonės tvirtino, kad tai yra Szvencziausios Marijos Panos pėda. Vandů, kuris lietaus laike į tą pėdą susibėga, yra użlaikomas kaipo vaistas nů akių gydymo. Tas pats autorius ten pat (p. 220) sako: ,,Aszmenų paviete nů Alszenų į Trakus važiůjant per pusę mylios arti karczemos ,,Czartów stopień”, (velnio pėda) vadintos, atsiranda didelis akmů, truputį į szalį atsisukus nů vieszkelio, ant kurio lyg ant minkszto daigto atsiranda atspausta žmogaus pėda. Nepasakyta man jos didumas, bet patvirtinta, kad anoji yra prigimto didumo. Žmonių pasaka laiko tą už velnio darbą ir už tai Czartów stopień, velnio pėdą, vadina. Sako, kad po tûmi akmeniu yra pakavoti neapsakyti turtai…” – Prancuziszkas laikrasztis „La Tradition” 1889 m. nů Birželio mėnesio, pono Carnoy redagavojamas Paryžiuje, pridurė Baltazaro Bekkrio knigą 1694 m. po vardu: „Le monde enchante”, kur kalba apie irlenderių ir lietuvių burtus: „Lietuviai garbina saulę ir mėnesį, ugnį, griaustinį, gojus ir labai augsztus medžius… Yra taipojau vietos Lietuvoje, kur naminei dievystei garbę atidůda, kuri Dinstipan arba dumų ir kaminų apveizda vadinasi”. 1) Antrame siuvinyje nů Liepos mėnesio to pat laikraszczio p. Berenger Feraud sako apie stebuklingas pėdas ant akmens iszspaustas ir t. t.
Jůzapo Zavackio firmos kasztu iszėjo dabar kniga Vilniuje,,Souvenir de Vilna” (Vilniaus Albumas), turintis 25 to miesto ir apygardos pavidalus, kurie prie kůgražiausių yra rokůjami. Kitų tarpe matome czia paveikslus: Ostrobramos, Katedros, Verkų, general-gubernatoriaus palociaus, bažnyczių: Bonifraterių, szvento Jono, szventos Onos, Bernardo, szv. Rafalo, szv. sz. Petro ir Povilo, Kalvarijos, Pilės kalno, Žalio tilto, Antkalnio, Trinopolio, nekurių ulyczių, taipojau abelnas miesto pavidalas nů Belmonto, Zażeczio, Pohulankos ir t.t.
Į Titaviėnus, Raseinių paviete // Vienybė lietuvninkų 1894 m., nr. 33, p. 390.