Gandingos pilis. Plunges m. (Telsziu pav.) į Kulius važiůjant, ne toli vieszkelio, deszinēje, ties upēs Babrungos, matyti augsztas, nepaprastas kalnas. Isz kurios tiktai pusēs žiurētumei, kalnas iszrodo kaip laivas, ilsas po audru, į sziaurę atsuktas. Vadinasi Gondingos pilē, tů pacziu vardu, kaip aplinkinis sodžius. Seni žmones pasakoja, buk ju tēvai dar atminę, kada ant to kalno buvęs dvaras, o aplinkui, kur dabar kaimos, buk buvęs pavietas. Rods, ant paties kalno nebregēti nei jokio ženklo, jokiu rumu, vienok galima dar pažinti kur buvo miestas: yra pažinti kur kitą kartą buvo kapai, bažnyczia ir kiti rumai. Tarp kitu pasakojimu apie tą kalną yra ir tas, buk gilioje senovėje Žuvēdai kariaudami su Lietuveis ir Žemaiczeis supylę tą kalną. Buvęs czia kitą kartą Žemaicziu „szanczius” arba apgintuvē. Žuvēdai, po neapsakomo kraujo pralējimo pargalēję neprietelius, norēdami jus su visůmi isznaikinti, užpyle gyventojus ir kareivius, kurie tenai buvo pirsztinēse smiltis neszdami, taip tai dideli buvę Žuvēdai. Toje pasakoje yra ir tiesos ne maž. Skaitome rasztůse: („Dzieje narodn litewskiego T. Narbutta t. IV. str. 147,”) jog Žemaitija padalyta buvo į 24 pavieczius, tarp kuriu randame ir Gondingos pavietį. Isz rasztu jomylistos vyskupo Voloncziauskio („Žemaicziu vyskupyste”) žinoma, jog Plunges miestelis įkurtas tapē 1716 m. To del galimas daigtas, jog karese Žuvēdu su Lenkais ir Maskoleis (nů 1700 iki 1721 m.) paliko Gondinga iszgriauta, o į jos vietą Plunge įkurta. Vieta, kur dabar yra kalnas, galējo buti gera apgintuvē, nēs krantai Babrungos, kuri tą kalną pusratyje apsiauczia, yra gana augszti, o nu pusēs, kur dabar pievos ir laukai, seniaus buvo balos, miszkai. Balos dabar iszdžiuvo, tiktai nu torpynu ir kitu ženklu galime suprasti, jog seniaus tenai buvo vandů. Miszkas, nors praretējęs ir sumažējęs, tebesergia Babrungos krantas. Ta miszko dalis, kuri iszeina linkon Alksnēnu sodžiaus, vadinasi Piktusze”. Czia buk esanczios baidykles, kaip žmones pasakoja, ir klaidinanczios ir baidanczios jei kas naktį ten eina, ne tiktai naktį, bet kartais ir dieną apie 12. adyną. Vis tai pasakos senu ir jaunu vaiku. Torpes kasdami, ar laukus ardami, žmones randa ir dabar dar senoves ginklus, peilius, pentinus, žiedus… ir daug kitu daigtu, kurius, verczios nenumanydami, meta kur nors į patvorį, jei negali isz jo neko padirbti. Vieną kartą, kasdami torpes, atrado keliatą deszimtu akmeniniu kulku, sumestu į vieną vietą. Taip gražei apskritos buvo, jog tartumi ticziomis pabrikoje nulietos. Vaikai beritinēdami mažne visas sudaužē, taip, jog tik- tai keliata szukiu ir dar dvi czieli kulki man pakliuvo į rankas. Pernai meta, t. y. 1887 m. Babrunga padarē sav pavasarį naują vagą pagal paties Gondingos pilēs ir iszgriove „džidą“ arba „alabarda” t. y. ploną kirvį, kokius Žuvēdu kareivei nesziodavo ant ilgu kotu, kaip matome ir dabar kartais ant abrozu. Minetą kirvį ir platų peilį, kurs turi buti priguli prie kirvio, vienas geras žmogus man pavede. Ne toli to kalno yra daugiaus gražiu kalniuku, kur kitą kartą buk musu praboczei aukas degindave dievaicziams, stabmeldžeis tebebudami. Noredami pažinti nors vieną isz tokiu vietu, eikime nů kalno staczei į tą vietą vieszkelio, kur jis visu daugiausei pasikela. Ten, kur stovi verstavasis stulpas, pareikime skersai kelio, o pamatysime důbę, isz kurios žmones veždavo smiltis ant kelio. Prisistebėję virszutinei žemės eilei, pažinome aiszkei virszuje – per pēda – pelenus su žemę sumaiszytus; žemiaus-gi gražiausias smiltis. Virszutinioje eiloje – tarp pelenu, randame smulkius kaulelius – nežinoma ar žmoniu ar gyvuliu, anglis ir visokiu nepaprastu daigtu kaip tai: nesulenkiamu peiliuku, kartais dar ant galo pažinti briedžio rago kriaunos; žiedu labai tankei paveiksle žalczio t. y. žaltys įsikandęs savo idegą, bet tankiausei plonas žalvaris tris kartus apsuktas (kaip szriubas). Randame lenciugelius, kurie turējo buti kareiviu papůszimu, nes kur kelios szakos sueina į vieną vietą, yra sukabinēti puskryžiukai žalvario, prigulę prie kiekvienos szakos; yra ir daug kitu smulkiu daigtu, kuriu reiszkimas nežinomas. Pasiteiravę vieno antro žmogaus dasižinosime, jog aplinkinei gyventojei isz Nausodžio, Mardosu ne kartą atrasdavo ardami surudējusi kardą, szaudyklēs vamzdį ir tiems panaszius ginklus, bet nepažindami atrasto daigto verczios, mesdavo kur į patvorį arba tarp senu gelžgaliu ir patys nebatranda paskui. Nelaimē musu, jog žmones atradę kokį senovės daigtą ar tai pinigą, ar ginklą, ar ką kitą, nenesza ir neparodo nusimanancziam žmogui kiek tiek apie tokius daigtus, bet nesza žydui, o jei tas nieko nedůda, tai meta szalin. Verkti nores, matant ką tamsus žmogus daro isz brangiu senovės liekanu: ant Gondingos pilēs stovējo rytůse drutas ąžůlas; ukinikas, kuriam priguli pilē, par savo nenumanymą pakirtą ant medegos tą galuną, kurs maž-maž antrą szimtmetį stovėjo ant tos pilēs. Daugybę augszcziaus apraszytu senovēs liekanu supyle žmones ant vieszkelio, taisydami kelius ir veždami smiltis isz augszcziaus apraszytos (kaip rodos) aukvietēs. Isz to pasirodo kaip reikalingas yra daigtas, idant musu žmones pažintu savo tēvu veikalus, iszmoktu garbēje laikyti kiekvieną vietą arba senos gadynes daigtą, turintį susiriszimą su istorija musu žemēs. Bet, nelaimē, neturime spauzdintos jokios lietuviszkos istorijos. – Amžiną atilsį – jomylista Gricevycze, mylēdamas tēvu žemę, labai rupinosi apie užlaikymą kiekvienos vietos ir mažiausio daigto, turinczio susiriszimą su musu tēvynēs praeiga. Jis ne vienam ikvēpē į szirdį meilę ir garbe del senoliu ir pirmeiviu musu, dēl vietu, kur ju kaulai ilsia, arba kur matomi ženklai ju buveines. Lygei su Kl. Gricevycze ir jomylista Jozapatas Endr… rinko senovēs liekanas. Girdēti, buk Raseiniu paviete jomylista D. renkas senos gadynes liekanas, důk Dieve jam atrasti gerus žmones, kurie padetu jam tame darbe. Peiktinas yra musu žmoniu paprotis, jog jie atradę toki daigtą, kartais ir ne mažos verczios, nesza tůjaus pas žydą, o ne pas kokį poną ar kunigą, taip darydami patys savę apgauna, ir atrastą daigtą tankiausei pragaiszina. Apraszytas kalnas (pile) buvo atgal – lygus, dabar-gi yra įdubęs ir palinkęs. penketą metu.
M. Godliauskas „Gondingos pilė // Szwiesa 1888 m., nr. 3, p. 91-94.