Istoriškas piešinėlis
Skuodas yra viena iš seniausių vietų vakarinio Žemaitijos krašto. Didelė mūrine bažnyčia, 3 garsingi varpai yra toli žinomis. Miestas garsus tankiais kermošiais par metą, ir dideliais par nedelią turgais.
Skuodo pradžia sieka žilos senovės; yra padavimas juog Skuodas senovėj buvęs vadinamas Hensbergas1 o vardas Skuodas (lenkiškai Szkudy) esąs nuo lenk. žodžio „szkoda” (liet. pragaištis) kilęs. Teip pat dabar negalima tikrai žinoti kurioj vietoj buvo rubežius skiriantis Žemaičių kraštą nuo vokiečių kryžočių-kardininkų žemės; soda šendien Gramzdas vadinama (13 viorstų nuo Skuodo, Karšo pusėj) tikrai žinome, juog soda jau vokiečiams priderėjo.
1 Bene tikiaus buvo Heiligsbergas, nuo vokiečių kryžočių tą pavadinimą gavęs upė vadinama Šventoji (latviškai: Lukna, gal būti nuo žodžio „lūgti” t. y. melsti kas teip pat reiškia šventą vietą) kuri prasideda atstu nuo Skuodo par 3 viorstus, teipog vokiškai vadinosi „Heilige” t. y. šventoji; todėl ir Heiligsbergas liet. būs šventpilis. Žemaičiai nesuprasdami vokiškos kalbos, galėjo tą žodį savaip perversti.
Pradžioj XIII amžiaus, kad vokiečiai zokaninkai-kardininkai pavergė Kuršą, vietoj vadinamoj Gramzdas, pastatė mūrinę bažnyčią vardan šv. Onos, XVI amžij ta bažnyčia liko permainyta į liuteriškus maldos namus. Vokiečiai pavergę Kuršą užsėdo ir ant žemaičių sprando, ir prasidėjo nuolatinės karės ir užpuldinėjimai, kurie tęsiesi mažnė par 300 metų; zokaninkai išpuldami iš savo pilių2 teriojo ir degino Žemaičių pasvietį, Skuodas budamas vokiečiams po pat pašone daugiausiai turėjo nuo jų nukentėti, žemaičiai gyniesi iš paskutinio ir ne pasidavė vokiečiams; apie čion buvusias kares aiškiai mums gali liudyti daugybė pilių, pilalių, ir nesuskaitoma daugybė sukastų nedidelių kalnelių pakraščiais upių: Luobos, Bartuvos3 ir Šventosios, iš didžiausių yra Puotkalių pilė, santakyj upių: Erlos ir Bartuvos, ir Pilės Kalnas vadinamas „Milvydų Kapai„. Viename kalnelyje šendien priderančiame Luknių sodai iš kurio dabar kasa žvyrą, iškasata: variniai retežiai (lenciugai) įvairios rūšies gelžys, ir žmonių kaulai.
2 Kardininkų visudidžioji pilė visame pajūryj buvo Grobinas.
3 Simanas Daukantas vardą Bartuvą išveda nuo žodžio išveda nuo žodžio „bartuvos” (senovės platus kirvis) pakraščiais tos upės par didi saugumą medžiu žemaičiai negalėdamis prasilaužti, skynė juos bartuva, nuo to buk ir upė vardą gavusi. Ta upė ant rubežiaus tarp žemaičių ir kryžiuočių būdama, par ilgus ginčus ir kares, labiaus nuo žodžio „bartis”, „barimos” – galėjo vardą gauti.
Nuo pusės XVI metšimčio prasideda aiškesnios žinios apie Skuodą. Tame laike atsirado atskalos liuteronių ir kalvynų iš Kuršo pradėjo, platintis ir į Žemaičius, tą kart pat nežinomo „geradario” kaštu tapo pastatyta Skuode liuteriška „kirkė”, o katalikiška bažnyčia par visą pakurši tebuvo tikt Mosėdyj. Skuodas tada priderėjo Vilniaus karvedžiui Jonui-Karoliui Chodkevičei, tas dievobaimingas ponas norėdams apginti žemaičius nuo klaidatikių, ant dešinio upės Bartuvos kranto, vietoj senos pilės 1576 m. pastatė medinę bažnyčią vardan šv. Traices; užrašė 22 valaku žemės ir kitką reikalinga užlaikymui vieno kunigo, teipog įsteigė nedidelę mokyklą jaunuomenei; užvedė naują vietą miestui, kur ir šendien yra didesnioji miesto dalis vadinama „naujesis miestas”
pastate rotužę o lenkų karalius Vladislovas IV suteike Magdebūriškas tiesas arba įstatymus. XVII šimtmetyj kilus karei su Turkais p. Chodkevičė paliko užmuštas, o jo dvarai Skuode esantys teko jo švogeriui kunigaikščiui Sapiegai, tas teippat buvo didelių geradariu bažnyčių, pastatė naujas: Lenkimuose, Ylakiuose ir Truikinuose; ir Skuode į vietą senosios išstatė nauja medinę bažnyčią.
Teip mažne be jokių permainų praslinko lig 1831 metu, tą metą bajorams pakėlus maištą ir kunigaikštis Al. Sapiega prie jo prisidėjo, paskui iš baimės maskoliu turėjo bėgti į Franciją, tad jo visas dvaras, su žemę ir miškais teko rundui (skarbui).
Sapiegos statytai bažnyčiai 1835 m. sudegus, Klebonas Sudimtas parakvijonių išdų 1845 m. pastatė didelę iš akmenų kuri ir dabar tebstovi.
Nuo išbėgimo Sapiegos ir žydams paliko didesne laisvė ir teip jų lig šiol privyso, juog Skuodas visai į žydišką miestą išvirto.
Laikui bėgant ir miestas labai sparčiai pradėjo eiti didyn, žmonių įvairių tikėjimų k. t. katalikų, pravoslavu, liutery, baptistų ir žydų; žmonių abejos lyties šendien skaitlius išneša lig 10 000; Skuodas pagal daugumą gyventojų užima pirmą vietą Telšių paviete iš visų esančių miestelių.
Ir prekyba dideliais žingsniais eina pirmyn, ir galima vilties, juog ir daugiaus pakils, jei veikei yvyks užmanymas pravesti gelžieskelį, nuo Liepojaus Romnisko lig Kretingos pro Skuodo šalį. Tai dar didžiaus atidarytu vartus prekybai, labai naudinga būtų kad prie jos ir žemaičiai daugiaus prisidėtų.
A. Šilgalis (Damazas Treigys) „Skuodo praeitis” // Lietuviu laikraštis (Peterburgas). – 1905 m., nr. 51, p. 726.