Niekuo Tauragnų parapija nėra iki šiol pragarsėjusi. Nėra čia beveik jokių iš senovės Lietuvos liekanų, jei neskaityti Taurapilės kalno. Taurapilės pilekalnis prie pat ežero Tauragno, kurs nuo Tauragnų miestelio traukesi per 10 varstų ilgumo. Taurapilės pilekalnis iš tolo išsirodžia kaip ir statytas namas, nes teip supyltas. Sako, buk tą kalną supylę kadais čia Lietuviai ir degindavę ant jo aukas. Viduje nežinia kas yra. Vietomis megino žmonės kasti, bet, ižkasę plytomis išmuritą sieną, nustojo kasę. Kalnas apaugęs lazdynais ir pušimis. Girdėjau, kad Taurapilės pilekalni supylę lietuviai apie XIV. amžių. Be to dar yra Tauragnu parakvijoje „Dovidų kalnas„, netoli sodžiaus Kumšos. Kalnas šis labai augštas ir kai iš kurių pusių tiesiok negalima, ant jo ir užlipti.
Tauragnų parapija nedidelė: iš viso apie 7000 parapijonų; visa parapija grynai lietuviška. Yra dar čia nemaža sentikių, kurie turi Šeimaties sodžiuje savo maldų namą. Visi sentikiai apsigyveno p. Paslauskio dvaruose. Yra keletas ir maišytų sodžių, kame gyvena lietuviai ir sentikiai, bet visuomet skyriuje; vieni vienoje sodžiaus pusėje, antri antroje.
Žmonės čia nelabai apsišvietę, nes seniaus mažai kas skaitė lietuviškas knygas ir laikraščius. Nors p. Tauragnietė korespondencijoje „kam tie prasimanymai!” ir rašė, kad žmonės čia šviesus, kad ir seniaus jau skaitė lietuviškus laikraščius ir knygas ir kad dagi kai kurie už tą nukentėjo, tečiaus aš apie tą negirdėjau, kad Tauragnų parapijoje butų kas už lietuviškas knygas nukentėjęs. Apie kratas ši-tą žinau, bet apie nukentėjimą – nieko.
Žmonių tamsumą ir neapsišvietimą aiškiai galima matyti iš jų darbų. Pažiūrėkime tik kas dedasi valsčiuje: ką renka į viršaičius, į seniūnus ir į teisėjus? O ką gi manote? Žinoma tą kuris daugiaus rinkėjams degtinės nuperka ir geresnius kišius duoda. Gal kas pasakys, kad tai reti atsitikimai? Ne nereti, bet anaiptol labai tankus. Jau tris viršaičiai tokiu būdu išrinkti nuėjo šunims šėko rauti ir visi tris viens po antro. Vieną išvarė už gerus darbus į Peterburgo guberniją ant liuoso apsigyvenimo ir mirė jis Gatčinoje, antras sugriebęs apie 700 rbl, valsčiaus pinigų nežinia kur dingo, o trečias pasidaręs daugiaus 1000 rbl. skolos, turėjo pavesti savo namus žentui. Štai rinkimo už degtinę vaisiai.
Laikraščius mažai kas teskaito, nes nesupranta jų naudingumo. Tik per kun. Jaso prikalbėjimą daugumas persisiuzdina sau lietuviškus laikraščius.
Žmones čia neturtingi. Neužsiima niekuo: nė pramone, nė pirklybe. Viskas kitataučių rankose. Kai-kurie užsiėmė braškių vaisinimu, bet mažą iš to pelną turi ir uki tik skriaudžia. Buvo dar tuli pradėję linus pirkti, bet jiems nepasisekė. Matyti, kad mūsų žmonės nežino dar kaip koks dalykas vesti. Sąkrovų niekas iš lietuvių neturi: visos žydų rankose. Mūsu žmonės tik užsiima žemdirbyste, bet ir tai jiems nesiseka, nes nemoka ukininkauti. Apie ukio pagerinimą ne kiek nesirupina: dirba po senobei, per tatai niekas ir nebužauga.
Žmonės čia dalina žemę į tiek dalių, kiek tėvas turi sunų, per ką ukiai labai smulkus. Ūkininku turinčių po 20 dešimtinių žemės visai mažai tėra, daugiausia po 5-10 dešimtinių. Tik savižemiai turtingesni, o visi kiti vargingai gyvena. Daugumas bėga jau pametę ukius į miestus lengvesnės duonelės jieškoti. Abelnai išeina kasmet į miestus iš Tauragnų parapijos apie 400-500 žmonių: vyrų ir mergaičių.
Jaunimo dabar visoje parapijoje visai mažai tėra. Kas į miestus išvažiavo, ką į karumenę paėmė, o kas ir į Ameriką išspruko. Nebesigirdi dainų. Net ir toki sodžiai, kaip Juknėnai, Kubyliai, Untilgė ir Sėla ir tai nutylo: skambėdavo ten lietuviškos dainelės.
Nerami užstojo gadynė! Ilgai atmins ją visi žmonės, bet gal ir ant laimės išeis ji žmonėms. Nenusiminkime broliai! Daugiaus tik mums mokslo ir šviesos, o visos nelaimės ir vargai, kaip dūmai praeis. Kibkime prie skaitymo lietuviškų laikraščių, iš kurių teip-pat nemažą naudą turėsime.
L. Gerulis „Tauragnai” // Vilniaus žinios 1905 m. birž. 25 d., p. 3