Jurbarko „Višpilies” piliakalnio padavimai

Daug turime Lietuvoje gražių, senoviškų paliki­mų — piliakalnių. Daugis jų tik nedidelėje apylinkė­je yra žinomi, kiti po visą Lietuvą yra pagarsėję: pav., Džiugo piliakalnis ties Telšiais. Medvėgalio, Veliuonos ir kiti. Svarbūs ir brangūs senovės pamin­klai yra piliakalniai, daug įdomių praeities paslapčių slepiasi aukštose jų viršūnėse. Tačiau jų paslaptis gali pažinti tik įgudęs mokslininkas, nes mažai ką gali pasakyti paprastam žmogui tie surūdiję gelžga­liai, molinių indų šukės, anglis ir kitos žmogaus gy­venimo liekanos, kurias taip atidžiai renka moksli­ninkai piliakalnius kasinėdami. Bet ir kiekvienam žmogui nesunku yra pažinti piliakalnių paslaptis, nes jų praeitis dar nėra visai užmiršta. Apie pilia­kalnio praeitį kalba ne tik įvairios jo iškasenos, bet ir žmonių pasakojami apie juos padavimai. Nors ir daug fantastikos yra įpinama į tuos padavimus, nors įvairūs atsitikimai, pasakojami apie piliakalnį, yra tiesiog pasakiški, tačiau ir pačiuose fantastiš­kiausiuose padavimuose visuomet galima įžiūrėti tikrus piliakalnio praeities faktus. Šitų atžvilgiu mūsų padavimai apie piliakalnius teikia nemaža davinių tautos praeičiai pažinti. Juk kiekvienam kuriamam padavimui apie piliakalnį pagrindinę mintį visuomet pateikdavo realus tautos gyvenimas, jos ūkio, politikos, kultūrinės ir kitos gyvenimo są­lygos. Kad padavimai nėra vien tik pasakos, o yra realaus gyvenimo atspindys, tai patvirtinti šiai nuo­monei priminsime čia turtingą savo praeitimi ir kal­bamais apie jį padavimais Jurbarko piliakalnį, vie­tos gyventojų „Višpilimi” vadinamu.

Visus kalbamus apie „Višpilį” padavimus pagal mums rūpimą klausimą — apie piliakalnio praeitį padavimuose — galima suskirstyti į keletą grupių. Pirmoje grupėje bus tie padavimai, kurie kalba apie paliakalnio rengimą. Tokių padavimų yra keletą:

Žmonės pasakoja, kad ten yra nugrimzdęs dva­ras. Seniau buvo net kaminas žymus, į kurį įmestas akmeniukas krisdamas ilgai skambėjo.

Buvo švedų karas. Švedai ėjo per Jurbarką. Čia apsistojo ir toje vietoje, kur dabar piliakalnis, buvo jų apkasai. Keliaudami toliau, švedai paliko čia daug savo ginklų ir juos apkasė aukštu kalnu.

Višpilis supiltas per švedų karą. Kareiviai ne­šė žemę rankomis ir kepurėmis ir vis pylę į tą vietą, kol pasidarė kalnas. Ant kalno viršūnės, jie sunešė visus savo šovinius ir kitus ginklus. Iš pilies švedai šaudė savo priešininkus.

Senovėje čia buvo pilis, kurioje gyveno labai turtingas ir žiaurus ponas. Jis buvo supykęs ant ki­to pono. Kartą juodu susitiko šioje pilyje ir tuomet pilies šeimininkas prasikeikė. Pilis su visais gyven­tojais į žemę nugrimzdo ir jos vietoje kalnas pasi­darė.

Senų senovėje, kuomet lietuviai dar tebebuvo stabmeldžiai ir garbino įvairius stabus, šito kalno dar nebuvo, o jo vietoje stovėjo aukšti ir gražūs rū­mai, kuriuose gyveno labai žiaurus ir pasileidęs ku­nigaikštis. Jis labai žiauriai elgėsi su savo valdiniais ir už tai dievai jį nubaudė. Rūmai su visais gyvento­jais į žemę nugrimzdo ir pasiliko tik kalnas.

Kur dabar kalnas, seniau stovėjo gražūs rūmai. Tuose rūmuose gyveno gražuolė karalaitė. Vienas jaunikaitis norėjo ją vesti, bet karalaitė už jo neno­rėjo tekėti. Už tai jaunikaitis prakeikė karalaitę ir ji kartu su rūmais į žemę nugrimzdo ir pasiliko tik kalnas.

Ant Višpilies stovėjo rūmai. Po kiek laiko tie rūmai nugrimzdo. Naktimis išeidavo iš tų rūmų juo­dai apsirėdžiusi moteriškė, kuri visus sutiktus žmo­nes prašydavo pastatyti ant kalno kryžių. Nuo to laiko, kai pastatė kryžių, ji daugiau nebepasirodo.

Minėtieji keli trumpi padavimai apie „Višpilies” piliakalnio atsiradimą, kad ir apie įvairius laiko­tarpius kalba, tačiau pastebi tikrus, ant to piliakal­nio buvusios pilies istorijos faktus. Iš tikrųjų ant to kalno senovėje lietuviai turėjo pastatę kraštui ginti stiprią pilį. Buvo toje pilyje ir padavimuose minimi gražūs rūmai, kuriuose gyveno pilies valdovai: — kunigaikštis, ponas, gražuolė karalaitė. Ilgai stovėjo „Višpilis”, kad net švedai, kurie Lietuvoje lankėsi XVII šimtm., dar ją aptiko ir ja naudojosi. Šitie pa­davimų faktai neprieštarauja istoriškiems daviniams. Iš kurių žinome, kad dar XI šimtmetyje Jurbarke lietuvių buvo pastatyta stipri pilis. 1316 metais ją užėmė kryžiuočiai ir valdė iki 1392 m. Pikti pilies valdovai bei ponai, apie kuriuos pasakoja padavi­mai, ir yra niekas kitas, kaip vokiečiai kryžiuočiai, kurie kituose padavimuose tiesiog „vokietukais” ar „velniais” vadinami. Be abejo įvykdavo čia ir įvai­rių tragedijų, kurios labai stipriai paveikė žmonių atmintį ir tik gaila, kad tapo užmiršti tų tragedijų dalyvių: karalaičių ir jaunuolių vardai.

Įdomi yra padavimų pastaba apie staigų pilies iš­nykimą, kas visuomet paaiškinama tuo, kad prakeik­ta pilis nugrimzdo į žemę. Toks pastebėjimas apie staigų pilies išnykimą visai neprieštarauja tikreny­bei. Visos senoviškos pilys būdavo medinės. Karo metu jos dažnai ar pačių gynėjų ar priešininkų būda­vo iki pamatų sudeginamos. Vėliau dalis jų būdavo vėl atstatoma ir vėl tokio pat likimo laukdama, o kai kurios sudegintos pilys ir visai nebūdavo atstato­mos. Žmonių atmintis, matyti, jau pamiršo tokią tikrą pilių išnykimo priežastį ir jų išnykimo staigu­me bei naujame jų atstatyme pradėjo matyti ste­buklą — pilies gyventojai užtraukė dievų rūstybę ir buvo užkeikti. Pilis su gyventojais yra nugrimzdę į žemę.

Seniai mūsų piliakalniai yra nustoję savo kariš­kos reikšmės, seniai jau išnyko ant jų buvę aukšti mūrai, seniai jau yra mirę ir žiaurūs ponai ir narsus kunigaikščiai ir gražuolės karalaitės, gyvenusieji tose pilyse. Tylu dabar jų aukštose viršūnėse. Ta­čiau liaudies pažiūra negali sutikti su tuo, kad tiek amžių gyventas kalnas būtų amžinos tylos apimtas. Ir jei piliakalniuose nėra jau matomo gyvenimo, tai čia yra paslaptingas, stebuklingas gyvenimas. Senie­ji pilies gyventojai nėra mirę, o ir dabar dar gyvena, kankinasi tamsiuose piliakalnio požemiuose, narsių išvaduotojų laukia.

Padavimai apie dabartinius pilies gyventojus su­daro antrą jų grupę. Daug tokių padavimų kalbama ir apie Jurbarko Višpilį. Štai kai kurie iš jų. Višpilyje buvo užkeiktas dvaras. Naktimis 12 valandą iš jo išeidavo trys panos ir graudžiai verk­davo. Vieną kartą, naktį pro šalį ėjo siuvėjas ir ne­šėsi smuiką. Panos paprašė siuvėją užeiti pas jas. Siuvėjas griežė joms iki ryto. Rytmetyje panos pri­dėjo siuvėjui pilnas kišenes aukso. Atsisveikinęs su panomis, siuvėjas išėjo į namus. Atėjęs ligi kryžiaus sustojo, ogi žiūri, kad jo kišenėse ne auksas, o an­glys. Supyko siuvėjas ir išvertė anglis po kryžiumi; tik vieną gabaliuką paliko namiškiams parodyti. Atėjęs į namus, siuvėjas viską papasakojo, ir kyšt ranką į kišenę, o ten ne anglies gabalas, bet auksas. Nubėgo siuvėjas pas kryžių pasiimti kitų anglies ga­balų, bet jų jau neberado.

Iš Višpilies naktimis išeidavo pana ir verkda­vo. Jeigu kas pro šalį eidavo, tai ji prašydavo praei­vius rožančiaus, bet niekas neišdrįso jo atiduoti. Vieną naktį vienas vaikinas atjojo netoli Višpilies arklių ganyti. Jis, pamatęs verkiančią paną, priėjo prie jos ir paklausė, ko ji nori. Tada pana pasakė, kad ji su visu savo dvaru yra prakeikta, bet jis gali ją išvaduoti. Vaikinas, gerai pagalvojęs, apsiėmė ją išvaduoti. Tada pana įsivedė jį į vidų, liepė atsigul­ti po slenksčiu ir išgulėti taip per visą dvilyktą nak­ties valandą. Jeigu jis tos valandos neišgulės, tai ji vėl bus užkeikta amžinai ir niekas jos neišvaduos. Vaikinas atsigulė. Vos tik išmušė vienuoliktą valan­dą, tuoj pro duris ėmė eiti visokios šlykštybės: var­lės, gyvatės, žalčiai ir kitos. Vaikinas drąsiai gulė­jo. Jau ir 12 valanda baigėsi. Pamato dabar vaiki­nas, kad ateina baisi rupūžė su dvylika galvų. Vai­kinas persigando ir išbėgo laukan. O tai buvo pati pana, kuri iš kalno baisiai suriko: „Prakeiktas tu ir mes visi!”. Visos išėjusios iš kalno šlykštybės ėmė eiti atgal į kalną, bet taip jos šaukė, cypė, staugė, jog vaikinui net plaukai ant galvos pasišiaušė. Par­bėgo jis persigandęs namo ir trečią dieną mirė. Nuo to laiko jau ta pana daugiau niekam nebepasirodo.

Buvo ant kalno skylė, į kurią ir 3 ilgas kar­tis surišę įkišdavo ir tai dugno dar nepasiekdavo. Iš tos skylės išeidavo baltai apsirėdžiusi panelė. Jai tegalima buvo tik tris kartus išeiti. Išėjusi pirmą kartą pana sutiko vieną moterį ir prašė nuo jos ku­rios nors šventenybės: škaplierių ar ražančiaus. Ta­čiau moteris prašomų daiktų jai nedavė. Išėjusi antrą kartą vėl nieko negavo. Negavusi ir trečią kantą. Tuomet ji labai verkė ir nuėjo į kalną, saky­dama, kad vėl lieka amžinai užkeikta, o jei būtų gavus kurį nors šventą daiktą, tai būtų išvaduota.

Gyvena Jurbarke vienas siuvėjas, kuris buvo jau vedęs. Jis siūdavo dažniausiai per savaitę kai­muose, o šeštadienį pareidavo į namus, šeštadienį, vėlai vakare, eina siuvėjas pro „Višpiilį” į namus ir sutinka čia kažin kokį poną. Tas ponas jam sako: „Labą dieną! Gal eitum, kriau­čiau, pas mane siūti?” — Siuvėjas ne labai tenori sutikti ir sako: „Visą savaitę nebuvau namie, pa­stigau žmonos ir vaikų, taigi norėčiau verčiau į na­mus eiti“. Ponas jam vėl sako: „Aš tau gerai atlyginsiu, o namai nepabėgs!” Pagaliau siuvėjas sutiko. Ponas veda jį tiesiog į „Višpilį”. Priėjus kalną, jis užrišo siuvėjui alkis ir įvedė į vidų. Čia ponas atrišo siu­vėjui akis. Viduje buvo toks nedidelis kambarėlis, be langų. Ant stalo degė žvakė, pasienyje stovėjo paklota lova, čia ponas sako siuvėjui: „Kadangi jau visai vakaras, tai tu, kriaučiau, pavalgęs vakarienę, gali pasilsėti”. Ir tuojaus stovi ant stalo ką tik iš­virtos mėsos dubuo, duonos, sriubos… Siuvėjas pa­valgė vakarienę ir vėl viskas nuo stalo prapuolė. Kai siuvėjas išsimiegojęs rytmetį atsikėlė, ant stalo pamatė paruoštus pusryčius. Taip būdavo kiekvie­ną kartą, kada tik reikėdavo valgyti.

Pirmą rytą atėjo pas siuvėją tas ponas ir atsive­dė su savimi kitą žmogų. Ponas pasakė pasiūti tam žmogui iš viso ritinio rūbus, padavė siuvėjui ritinį audeklo ir kamuolį siūlų. Siuvėjas pradėjo siūti. Jau dvejus drabužius pasiuvo, bet nei audeklas, nei siū­lai neišsibaigia. Nusibodo siuvėjui darbas, o jis tu­rėjo su savimi smuiką. Tai kai nusibosdavo jam siūti, jis grieždavo smuiku. Jam vieną kartą begriežiant, ateina pas jį graži, baltai apsirėdžiusi pana ir sako: „Labą dieną, kriaučiau, ar tau dar nepabodo siūti?” Tas atsako: „Kur gi nepabos, siuvu, siuvu, o darbo pabaigti negaliu, jau man rodos, kad kokie penkeri metai, kai aš siuvu!” — „Na, tai klausyk, aš tau pa­tarsiu, ką turi padaryti, kad galėtum namo pareiti. Kad pašauktum poną, perverk per plauką savo su­tuoktuvių žiedą ir paskambink. Atėjus ponui, pra­šyk, kad leistų tave į namus. Nors jis iš pradžių nenorės leisti, bet tu nenustok jį prašyti tol, kol jis sutiks. Kai jis paleis tave į namus, tai vesis tave į kitą kambarį, kad atsilygintų už darbą. Tame kam­baryje bus viena krūva aukso, kita sidabro, o trečia anglių. Ponui paklausus, ko nori: ar aukso, ar si­dabro, ar anglių, tai imk tik anglis. Paskiau jis ves tave per daug kambarių. Paskutiniame kambaryje tu rasi labai didelę rupūžę. Nors ji bus labai baisi, bet tu jos nebijok, prieik artyn ir pabučiuok. Jeigu tu tą rupūžę plikomis lūpomis bjaurėsies pabučiuo­ti, tai štai tau šilkinė skarelė, nors per ją pabučiuok. Tą viską išpildęs, tu išvaduosi mane ir visa, kas ta­me kalne yra. Būsi labai laimingas…”

Tą visą išpasakojusi, pana pranyko. Siuvėjas pri­žadėjo viską, kas buvo sakyta, išpildyti ir visa išpil­dė, bet kai priėjo iki rupūžės, tai jokiu būdu nega­lėjo prisiversti ją pabučiuoti. Taip toji rupūžė buvo bjauri, jog net žiūrėti į ją buvo baisu. Kadangi jis pabučiuoti tą rupūžę pabūgo, tai ji piktu balsu su­kliko: „Aš būsiu per amžius nelaiminga, bet tu ir­gi būsi nelaimingas. Kad būtum mane pabučiavęs, būtum išvadavęs esantį tame kalne užkeiktą dvarą, mane ir visą mano giminę…“

Toji bjauri rupūžė ir buvo baltoji pana, kuri siu­vėjui visus patarimus davė.

Parėjęs į namus, siuvėjas žiūri, ką jis už savo darbą užkeiktame dvare gavo, o gi regi, kad jo ter- boje vietoje anglių auksiniai blizga. Nors jis ir daug pinigų parsinešė, bet tie pinigai jam į gerą neišėjo. Jis buvo siuvėjas užkeiktame dvare trejus metus, o žmona ir vaikai per tą laiką jau seniai buvo mirę”.

Nors šiuose padavimuose apie dabartinį pilies gyvenimą realių faktų mes visai nepastebėjome, bet negalima pasakyti, kad juose nebūtų realaus gyveni­mo atgarsių. Padavimuose apie užburtas piliakal­niuose gražuoles karalaites ir panas mūsų žmonės vaizduoja savo pačių gyvenimą, kuris visuomet bu­vo siejamas su piliakalnio gyvenimu. Iš tikrųjų, laimingu siuvėju buvo lietuvių tauta, stiprios pilys ant aukštų piliakalnių jos laisvę ir ge­rovę gynė. Vėliau piktas likimas suardė pilių galy­bę, išnyko nuo aukštų piliakalnių stiprios pilys, esą, tai piktųjų galiūnų užburtos, į žemę nugrimzdo, o su jomis kartu žuvo ir tautos laisvė. Toks tautos li­kimas ir yra simboliškai (perkelta prasme) atvaiz­duotas padavimuose apie piliakalnių gražuolių ka­ralaičių ir panų likimą. Užburtos gražuolės ir yra tautos laisvė, kuri, piliakalniams sunykus, kartu su jais išnyko — tapo užburta, o kad sunkiau būtų žmo­nių pasiekiamos, neretai būna bjaurios išvaizdos; rupūže paversta. Ilgisi tauta laisvės, liūdi tamsiuo­se piliakalnio požemiuose gražuolė karalaitė, va­duotojų šaukia. Daug atsirasdavo tautoje narsuolių jaunikaičių, kurie ryždavosi tautos laisvę atgauti, užburtąją gražuolę iš tamsių požemių išvaduoti, bet jų pastangos dar buvo per silpnos, užburtoji karalai­tė — laisvė vėl likdavo piktųjų galiūnų valdžioje. Tačiau, kad gražuolės ir likdavo neišvaduotos, bet visos pastangos tautos laisvę atgauti nebuvo daro­mos veltui, aukštai pagerbia juos tauta, o padavi­mai saiko, kad visi, kas ryžosi užburtas karalaites vaduoti, visuomet buvo auksu ar kitu kuo apdovanojami. Bet visi silpnadūšiai, bailiai ir niekšai, kurie vien tik dėl pasipelnymo ėjo vaduoti užburtų gra­žuolių, visuomet buvo sunkiai baudžiami. Mūsų laisvos tautos gyvenimo dienomis tokie padavimai jau nebesutinka su tikrenybe, nes užburtoji karalaitė Laisvė narsuolių pasiryžimu jau yra išvaduota. Be abejo, greit išgirsime iš žmonių ir tokių padavimų, kad užburtos karalaitės jau yra išvaduotos, nes, kad ir ne taip greit, bet žmonės tą svarbų tautos gyve­nime įvykį vėl suriš su tautos laisvės saugotojais — piliakalniais.

Tokia žmonių pažiūra į piliakalnius nejučiomis sukelia pagarbą jiems, todėl jie dažniausiai yra neliečiami ir iki mūsų dienų daugis jų net savo pir­mykštį pavidalą yra išlaikę. Dėl tokio piliakalnių išsilaikymo liaudis irgi mato stebuklus: ir apie tai ir­gi nemažai padavimų galima išgirsti.

Apie gražiai išsilaikiusį „Višpilies“ piliakalnį, apie jo įvairiems gamtos reiškiniams ir niekšiškai jį ardžiusiems žmonėms atsparumą žmonės šiaip pa­sakoja:

Vienas ponas susidomėjo „Višpilies” piliakal­niu ir, turėdamas daug baudžiauninkų, sumanė jį kasti. Suvaryti žmonės kasė visą dieną ir jau daug nukasė. Antrą rytą vėl atėjo žmonės kasti, bet rado visą jį užpiltą. Tada ponas įsakė kasti piliakalnį dieną ir naktį. Taip kasė dieną, naktį ir dar vieną die­ną. Jau tiek daug iškasė, jog net pilies bokštai buvo matomi. Bet, štai, naktį žemė taip smarkiai pradėjo atgal veržtis, jog darbininkai vos nebėgti suskubo. Nuo to laiko kalno jau niekas nejudina.

Dar keletą padavimų teko sužinoti apie Jur­barko „Višpilies“ piliakalni, kurie kad ir pastebi kai kuriuos jo praeities bruožus, bet yra jau pažy­mėtų padavimu variantai, atpasakoti pirmieji pada- vimai su pakeitimais, ir todėl jų neminėsiu. Didelis čia primintu, tik apie viena piliakalni kalbamu pa­davimų, užtenkamai pažymi, kiek Įdomios praeičiai pažinti medžiagos slepia savyie piliakalniai ir kal­bami apie juos padavimai. O kiek gražių padavimų apie kitus piliakalnius dar nėra surašyta ir tik gy­vu žodžiu kaimuose yra pasakojami. Ir niekas nenuneigs tos įtakos kuria padarė jie lietuviu gyvenimui. Kiek jaunu širdžiu sužadino tie padavimai už­burta gražuole karalaitę — Tautos Laisvę vaduo­ti, kiek įkvėpė laisvės vaduotojams drąsos, ryžto ir karštos savo tėvynės meilės. Ne veltui tautos žadintojas d-r. J. Basanavičius šiaip yra įvertinęs pi­liakalniu reikšme lietuvių tautai: „Jei Lietuva iki šiai dienai gyva dar liko, tuo mes kalti esam stiprybei savo garbingų prosenių bei pražilusiems mūsų piliakalniams”.

Tarasenka P. Jurbarko “Višpilies” piliakalnio padavimai / P. T-ka. // Jaunoji karta. – 1933, Nr. 17-18, p. 309-310, Nr. 20, p. 344-345.