Mūsų gadynės Kaltinėnų parakvijoj yra du didžiu kalnu, kuriuodu, kaipo greta riogsančiu, vadinas Medžiogalis, nes lygiai su tais kalnais senovėj bengės medė, arba krūmas. Vokiečiai knygose savo užrašė Medwegalen
Vienas kalnas yra aukštesnis už visus Žemaičių kalnus; sako, per stiklo trūbus žmogų, ant to kalno stovintį, galint matyti Rygos miesto bokštus. Greta yra antras kalnas, aiškiai žmonių rankomis lygintas ir kastas. Žemaičiai senovėj apvertė tą į savo bažnyčią, kurią tačiau skaitė ir už pilę. Gediminui didžiu Lietuvos kunigaikščiu esant, kryžokų valdymieras Verneris Orselnas nuvažiavo prie čekų karaliaus Jono ir meldė, idant eitų žemaičių mušti, o paveikęs užimtųjų žemę dėl savęs.
Karalius, tardamas taip būsiant veiku žemaičius pamušti, kaip stiklalį vyno išgerti, pasiėmė keliauti. Beregint pradėjo taisytis: ėmė su savim sūnų savo Karolių ir pašaukė visus vokiečius, idant norintys pelnytis eitų su juo į karę. Susirinko įvairių valkačinų, veltėdžių miestų ir vagių tokia daugybė, jogei karalius Jonas skaitė jų daugiau ne tris dešimtis tūkstančių.
Karalius ir visa jo kariauna su vežimais po Ragainės miestu persikėlė per upę Nemuną ir įžengė į Žemaičius.
Metuose 1329 vasario mėnesio 1 dienoj ta gauja neprietelių pasirodė pas pilę Medžiogalį. Žemaičiai, lig laiku apie tą antpuolį išsigirdę, susirinko į pilę gerame būryj.
Jų karvaida Bučas, vyras diktas, narsus ir augalotas, pamatęs neprietelius, šiaip į savuosius prabilo: „Vyrai žemaičiai, še klausykit! Ar matot, kiek neprietelių susirinko ant galvų mūsų? Jų ragotinių niekas neveikia suskaityti! O ko anie atkeliavo? Ką mes pikto jiems padarėm? Susiėjo dėl to, kad mūsų turtus išplėštų, mūsų žemę užimtų, moteris su dukterimis mūsų gvaltavotų, dievus mūsų paniektų, o pačius savo vergais padarytų! Jei nedatūrėsim, sugursim ir neišmušim jų – pakliūsim į jų nagą. Vers mus į savo vierą: sakys reikiant artimą mylėti, patys nė truputėlio nemylėdami. Laistys mus su vandeniu arba nenorinčius krikštys, o apkrikštiję apvers į savo bernus. Juk šitai Klaipėdoj, Ragainėj ir Tilžėj perkrikštams nedaleidžia varta votis, prekioti, bet stato prie krikščionių už bernus. Tokį tai gerą atneš mums tie atėjūnai. Todėl vienas iš vieno kibkim, tūrėkimės ir muškim neprietelius, nes šimtą kartų geriau yra mums numirti, kaip vokiečiams vergauti!” Visi klausę atsakė: „Oi, kibsim ir mušim, lai tiktai dievai mums padeda!”
Vos Bučas žodžius pabengė, vokiečiai norėjo apsiausti abu kalnu, bet atrado visur didžią atsparą. Pagaliau iš užpakalio krūvos žemaičių pradėjo juos spausti. Baisiai įniko muštis: per kiauras tris dienas be pertrūkio mušės. Iš abiejų pusių krito daugybė kareivių. Žemaičiai ant kalnų pritrūko duonos ir nebdatūrėjo. Vokiečiai užmušė vadovą žemaičių Bučą ir sugreibė tris tūkstančius žmonių. Vokiečiai norėjo visus išpjauti, bet karalius Jonas, to nedaleidęs, liepė juos krikštyti.
Pergalėtojai stebėjos į kūną Bučo, kurs būk buvęs ilgas į dvylika uolekčių. Užtiko didi speigai, karalius ir visa ponybė turėjo nakvoti šatruose, nes žemaičiai visus namus apsukui pilės išnaikino. Karalius susirgo akimis: antkrytis vieną akį apvilko, pradėjo nuogąstauti, kad ir antros nenustotų. Vokiečiai norėjo toliau keliauti, bet karalius atsikandęs nebnorėjo. Dar gavo žinią lenkus į Prūsų žemę įžengus, todėl grįžo namon.
Žemaičiai sugauti, per miškus bevedami, vieni išbėgiojo, kiti į Prūsus nuvesti išspruko, sugrįžo prie savųjų, pametė vierą, per gvaltą ąntmestą, ir garbino dievaičius senu papročiu.
Taip ta didi karė į niekus išėjo. Narbutas, Istor. Liet. knygoj IV.
M. Valančius „Pasakojimas Antano Tretininko” // Raštai I-tomas 2001 m., p. 615-617