Salantų parakvijoj, ties upaliu Salantu, yra senų dienų pilė. Apie karę, pas tą kalną atsitikusią, šiuos dalykus girdėjau.
Kryžokai, norėdami iš Prūsų į Kuršą pereiti, vieną kartą išrinko nepaprastą sau kelią. Nuo Kretingos į Salantus, tuokart Skilandžiais vadinamus, nebuvo kasto kelio. Reikalui atsitikus, žmonės važiavo per girias ir balas, kurių kareiviai su sunkiais vežimais perbristi negalėjo. Nebuvo dar sodos Kūlupėnų nei Aukštkalvių, jų vietoj niūksojo miškai. Bet buvo soda Nasrai, paskiau Nasrėnais praminti. Ta soda didžiai turi būti sena, nes raštuose 1112 metų jau yra minavojama. Nedrįsdami vokiečiai per minavotas girias traukti ėjo per šios dienos sodą Žadeikių, paminijais.
Išsigirdę apie tą neprietelių kelionę, žemaičiai pastatė vieną stulpą ties Nasrais ant kalno, aprišo su šiaudais ir antmovė ant viršaus smalinę bačką. Antrą tokį pastatė šios dienos Kalnalyj. Pastatė prie tų sargus ir įsakė, neprieteliams pasirodžius, uždegti. O patys po valdžia Klausiagaliaus didžiame būryj susirinko ant pilalės.
Sargai, pamatę vokiečius paminijais traukiančius, iš pušyno išlendant, uždegė Nasrų stulpą; beregint ir antras pradėjo tvatėti. Narsūs žmonės vienas kitam sakė: „Kas bus, kas nebus – žemaitis nepražus! Kibsim ir mušim!”
Nuo Kalnalio lig Skilandžių nebuvo kasto kelio, keleivis turėjo perbristi per upę Salantą, nes tilto taipogi nebuvo. Atėję vokiečiai ant Kalnalio kalno pamatė žemaičius ant pilės bekušančius ir tarės veikiai pamušiantys. Nuo kalno nusileidę, kad ir kliudomi, per upę persigavo su visais savo vežimais, kuriuos į eilę sustatė. Vos tai padarė, žemaičiai atitraukė skląsčius melnyčių, kalne buvusių, – Salantas tuojau patvino. Nors versmė, po pilė esanti, kliudė, vokiečiai tačiau artinos prie pilės. Prasidėjo baisi mūša. Žemaičiai šaukdami bėgo nuo kalno ir mušė lipančius vokiečius; rąstus pagaliau, lig laiku suvežtus, ritino nuo kalno, kurie braukė neprietelius. Jiems besigrumiant, vienas jaunas žemaitėlis, prūsiškai persidaręs, įkišo į pirmąjį vokiečių vežimą degančią kempinę. Vėjas buvo didis, ugnis, pavėjui eidama, beregint apėmė visus vežimus; arkliai, prie jų pririšti, pradėjo skrajoti. Ką matydami, vokiečiai liovės muštis, skubėjo prie arklių ir vežimų. Žemaičiai, ant sprando sėdėdami, mušė. Neprieteliai, grįžti norėdami, rado upę patvinusią, turėjo plaukti ar galvą guldyti. Taip daug čia žemaičiai vokiečių išmušė, jogei vos pusę jų bepaliko. Žemaičiai daug pačių ir arklių sugrobė, nemaž išskendo. Dar mūsieji vieną vokietį ant garbės dievų savo ant pilalės sudegino.
Nors vokiečiai grįždami Nasrų sodą sudegino ir žmones pasipainiojusius išmušė, tačiau nebrandam raštuose, kad kuomet nors antrą kartą būtų traukę tuo keliu.
M. Valančius „Pasakojimas Antano Tretininko” // Raštai I-tomas 2001 m., p. 619-621