Nuo Margerio kalno

Nuo Margerio kalno

Iš lietuvių inteligentų nemaža atsiras tokių, kurie yra matę garsias savo grožybėmis vietas tolimo Kaukazo ir Krymo, kurie yra buvę užsienyj, viešėję Ryme, Neapolyj, Paryžiuje, išvažinėję visą Europą, bet ar daug rasis tokių, kurie butų aplankę nors gražiausias mūsų mažos Tėvynės-Lietuvos kerčias? Savo kūdykybėje beveik kiekvienas is mus didele atidžia klausė pasakų apie didvyrius-milžinus, apie pilis užkeiktas, pilekalnius ir milžinkapius. Kudykiškomis širdelėmis męs mylėjome tuos legendų ir pasakų didvyrius, stebėjomės jų nepaprastais darbais ir norėjome būti į juos panašūs. Bet sykiu su tuo kaip už augome, norai mus persimaine, širdis atšalo… Savo prigimtaji kraštą męs mylime vien tiek, kad norime numirę sugrąžinti jam dėl amžino atilsio savo senus kaulus. Prigimtos šalies meilė pas mus baigiasi ant tuščių žodžių ir remiasi ant medžiagiškos gerovės, o dvasiška pusė mus esybos joje nedalyvauja. Dėl tikros meilės tėvynės ne užtenka vartoti jos kalbą, rupinties apie jos gerovę, pripažinti save lietuviu, bet reikia dar mylėti jos dvasią, jos praeitį, jos kapus, jos patarimus. Kaip medis negali augti be šaknų, taip lygiai tauta negali dvasiškai lavintis, jeigu ji neturi savo istorijos, tų sveikų šaknų, kurios siekia giliausios praeities ir kurios stipriai apsirietė apie legendas, padavimus ir pasakas. Visų tautų istorija, pradėjus nuo rymėnų, graikų ir baigus ant lenkų ir gu- du, remiasi ant tokio pamato; tai délko gi męs, lietuviai, ligišiol nepripažinome tos teisybės? Kodėl niekiname savo senovę? Tauta, kaip atskiras žmogus, neatsimena savo kudykybės, bet kiekvienam is mus yra brangus daiktai, kurie mums atmena pirmutines mūsų gyvenimo dienas.

Ir aš, nuodėmingas žmogus, širdyje Lietuvos užgimęs, iš mažų dienų jos oru kvėpavęs, jos duona išmitęs, su gėda prisipažįstu, jog ligišiol nepažinojau gerai savo motinos-tėvynės, jog buvau nedėkingu jos sūnumi. Kiek sykių važiuodamas į Lietuvą žadėdavau sau aplankyti garbingiausias jos kerčias, kaip Lydą, Trakus, Kernavą, Punią ir kitas istoriškas vietas, bet visuomet kas-nors kliudindavo mano gerus užmanymus. Šimet buvau laimingesniu ir turėjau progą atsilankyti Punioje pamatyti garsų Margerio kalną. Padavimas apie senosios Lietuvos didvyrį savo laike turėjo ant manęs gilų įspūdį ir dabar, lipdamas ant kalno, kuris nešiojo jo vardą ir yra vieninteliu garbingo vyro paminklu, persikėliau mintimi į tą laimingą gadynę, kuomet ant tos vietos stovėjo tvirta pilis. Aš jaučiau visą to narsaus lietuvio dvasios didybę, kuris, gindamas tvirtynę, kaip erelis savo lizdą, padėjo galvą už Tėvynę sykiu su savo vyrais-kareiviais. Širdyje turėjau tokį jausmą, kokį turi žmogus prisiartindamas prie kapo nepaprastos ypatos: širdis greičiau plakė, galva žemin nusviro, o akis ieškojo ko-nors, ant ko galėtų apsistoti, iš ko galima būtų pamatyti dėkingumą ir gyvųjų atmintį. Bet veltui… Aštriu skauduliu širdyje persitikrinau, jog gyvieji jau seniai užmiršo tą, kuriuo taip didžiavos mūsų protėviai. Man gėda buvo leidančiosios saulės, kuri paraudonavus, tarsi užsirustinus, žiūrėjo į mane; gėda buvo seno Nemuno, kuris nuliūdęs ramiai plaukė, pagriebęs į glėbį mažą Punele; gėda man buvo žaliuojančio miško, kuris anapus Nemuno lingavo senų ąžuolų viršūnėmis. Bet ir buvo už ką gėdėties. Kalną, ant kurio aš lipau su tokiais iškilmingais jausmais, radau kiaulių išknista. Kalnas visai plikas: ant jo nėra nė medelio, nė krūmelio. Ačiu vietiniam klebonui, kun. Račkauskui, katras pereitą vasarą pastatė ant Margerio kalno medinį kryžių ir pašventino jį su didele iškilme.

Argi pas mus yra taip daug istoriškų paminklų, kad mes neatkreipiame nė jokios atidžios nė į Lydos murus, kurių ožkos kriamta vidų, nė į Margerio kalną, kurį šiandien kiaulės knisa, nė į kitus senovės pilių griuvėsius, kurių laikas ligšiol dar pasigailėjo. Pažišrėkim, kaip apsieina su kapčiais savo legendariško didvyrio Kriokavos lenkai, atsiminkim, kokia nevystančia garbe apsidengė Spartos didvyris Leonidas, katras gindamas Thermopylių tarpkalnį nuo Persų puolė drauge su 300 spartanų. Ant tos vietos krito Leonidas su savo vyrais, buvo pastatytas amžinam atminimui paminklas su parašu: „praeivy, apskelbk Spartai, jog mes visi čia puolėme kovodami už tėvynę”. Ko dėl gi lig šiol nieko panašaus nesusilaukė mūsų didvyris Margeris? Argi neatsiras iš lietuvių inteligentų mus senovės mylėtojai, kurie pasirūpintų apie užlaikymą Lietuvos paminklų. Ar nebūtu galima aptverti Margerio kalną geležine tvorele ir iškalt ant akmens tam tikrą parašą, katras atmintų legendą apie Margerį. Plotas kalno viršaus turi daugių-daugiau 4 ketvirtainius sieksnius, ir aptvėrimas jo atsieitų apie 200- 300 rs., o tokią sumą lengvai galėtų sumesti mūsų inteligentai lietuviškiems laikraščiams tarpininkaujant.

Reikia patėmyti, jog Punia yra mažne gražiausia vieta visoj Lietuvoj; ją galima pavadinti Lietuvos Šveicarija. Miestelis stovi ant aukšto kranto tarp dviejų upiu-plataus Nemuno ir siauros Punelės. Gražus yra Nemuno, Nerio, Nevėžos ir kitų Lietuvos upių ir upelių krantai, bet palma pirmenybės reikia pripažinti mažajai Puneliai. Punia yra netoli Birštono ir pro ją vasarą vaikščioja garlaiviai iš Kauno į Gardina. Birštono svečiai tankiai atvažiuoja į Panią pasigėrėti jos grožybėmis. Nuo Margerio kalno matyti toli aplinkui į visas šalis. Jeigu kalnas būtų priderančiai apžiūrėtas, tuosyk atsirastų dar daugiau svečių, norinčių aplankyti puikiausią Lietuvos kertelę.

Būtų didžiai naudinga išgirsti platesnės Lietuvos visuomenės nuomonę šitoje prasmėje, o po apsvarstymo to klausimo laikraščiuose, galima būtų pradėti rinkti tam tikslui aukas.

J. Turčiniškis. „Nuo Margerio kalno” // Vilniaus žinios. – 1906, lapkr. 4 (17), p. 1-2.

Helena-Pojata savo veikale „Za-rys dziejów Litewskich” apie Punios paėmimą štai ką rašo: „Ta tvirtuma, kurioje gyveno garsi stabmeldžių burtininke, buvo giliu ravu apsupta; aukštos ir storos jos sienos, iš didelių sienojų pastatytos, galėjo įtalpinti savyje daug žmonių. Ir žmonės, girdėdami apie artinančiąsį kryžočių kareiviją, miniomis bėgo į Panią. Pilyje buvo karvedis Margeris su 4.000 kareivių ir pilis netrukus buvo skaitlingos kryžočių kareivijos apsupta. Pavojingos apgulos mašinos pradėjo laužyti sienas, bet įgula imdama iš Margero pavyzdį, drąsos pilna, išmuštas vietas nuolatos sutaisydavo, veržiančiuosis Vokiečius nustumdavo į ravus. Ilgai kryžočių kareivija negalėjo įveikti saujalės apgultųjų narsu-mo. Tuo laiku priešininkai sumane su ugnies pagelba paimti pili. Paleido ant pilies stogo keletą dešimčių degančių strėlų ir tvirtuma užsidegė. Tuomet pamatė Margeris, kad apsiginti nebeliko vilties. Nutarė verčiau numirti drauge su žmonėmis, negu pakliūti vokiečių vergijon.

Paliepė viduryje kiemo sukrauti laidotuvių laužą, su kareivių pagelba užmuša esančius pilyje žmones ir lavonus drauge su pilies turtais sudeda ant degančio laužo. Kryžočiai nustebę, kad niekas ant sienų nesigina, po neilgos pertraukos įpuola į degančią pilį. Jiems užstoja kelią tik vienas karžygis, kapodamas vokiečius. Buvo tai Margeris, vokiečius sulaikydamas, kad nekliudytų jo draugams mirti. Pagalios ir jis atsitraukia pats save nužudydamas. Tuomet įpuola priešininkai ir pamato netikėtą reginį: tarp degančios pilies lietuviai viens kitą užmušinėja, prieš burtininkę puola nukirstos karžygių galvos, o kuomet paskutiniai nusižudė, ji pati nusižudo ir nyksta lauže. Atsitraukė prieš tokią drąsą kryžočiai ir, neįsileizdami toliau į Lietuvą, sugrįžo į Prūsus, o sugrįžę, nusistebėję užrašė savo kronikose Punios pilies sugriovimą ir didvyrišką jos apgynėjų mirtį.

Vilniaus žinios. – 1906, lapkr. 4 (17), p. 1-2.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *