Šių metų pavasarį, (pasakojama apie 1924 m. laikotarpį) akmenų apdirbimo firmos „Granitas“ Klaipėdoje savininkas p. J. Šeputis, rinkdamas Kretingos ganykloje akmenis aptiko įdomų reiškinį. Apkasęs ir nukėlęs iš vietos, vos matomą iš viršaus didoką, daugiau vieno ketvirtainiško metro pločio, akmenį, pastebėjo, kad po tuo didžiuoju akmeniu giliau žemėje gulėjo dar keli tvarkoje sudėti didesnieji akmenys, trikampio bei keturkampio piramidės pavidalo su nelygiai apkaltais šonais, o dar žemiau vėl gulėjo keletas mažesniųjų akmenų, irgi su apkalimo žymėmis. Šiuo susidomėjęs, ir nesuprasdamas to reiškinio p. Šeputis paėmė visus tuos akmenis savo globon ir pranešė apie jų radimą musų mokslininkams.
Sužinojęs apie tokį nuostabų radinį, progai pasitaikius, nuvykau į Kretingą kur vietoje apžiūrėjau rastus akmenis ir susipažinau su jų atradimo istoriją. Iki mokslininkai įvertins rastus akmenis ir praneš apie juos visuomenei, pateikiu kelius pastebėjimus apie šiuos įdomius akmenis, „stabakulius“, kad jais daugiau visuomenė susidomėtų, ir kad padėjus kiek savo patyrimais mūsų mokslininkams tinkamam juos įvertinimui.
Rasti Kretingoje „stabakuliai“ gulėjo tarp daugel kitų akmenų ganykloje tarp Kretingos kaimo (prie geležinkelio stoties) ir Bajorų, beveik ant paties Akmenės upės dešiniojo kranto, priešais į ją Jauriklės upės intaką. Žemė ganykloje — molis, su nedideliu paviršutiniu žvyro sluoksniu. Kasant akmenis be jau paminėto reiškinio, visi akmenys buvo sudėti tvarkoje — pastebėta, kad žemė aplinkui tą vietą buvo judinta, nes žymiai skiriasi savo tamsesne spalva nuo lauko dirvos ir yra maišyta, kas baigėsi kartu su akmenimis, nes žemiau jau eina nejudinti balto molio sluoksniai.
Iš atrastųjų akmenų pažymėtini: viršutinis didysis akmuo 1,20 m. ilgio, 1 m. pločio 35 — 30 cm. storio, apvalus, vienas galas jo lygiai nukirstas, o kitam gale yra iškaltas per visą akmenį slenkstelis apie 5 cm. pločio, po tuo didžiuoju akmeniu gulėjo tvarkoje sudėtos keturios trikampės akmeninės piramidės, su kažkuriose vietose apkalimo žymėmis, 1,10 m. — 0,80 m. aukščio, du akmenys 40 — 30 cm. aukščio keturkampės piramidės pavidalo, su nuskeltomis viršūnėmis, o jų žemiau dar gulėjo apie 20 mažesniųjų akmenų, visi su skėlimo žymėmis, dažniausia piramidžių bei konusų pavidalo 30 — 10 cm. aukščio.
Tai ir viskas … Nei kokių ypatingų pavadinimų šių rastųjų akmenų, nei padavimų apie juos bei lauko šių rastųjų akmenų, nei padavimų apie juos bei lauko, kur jie rasti, sužinoti neteko, „iš pradžios svieto šių kulių esą“ pabrėžė kaimiečiai.
Pasiteiravęs apie panašius akmenis archeologinėj literatūroje, negaliu nepastebėti kelių pavyzdžius iš bendros ir Lietuvos archeologijos, kurie kiek paaiškins rastus Kretingoje akmenis ir duos galimybės juos tiksliau įvertinti, tuo labiau, kad. visi atradimo daviniai ir pačių akmenų tipinga išvaizda jokiu būdu negalėjo įvykti natūraliu gamtoje keliu, o buvo Žmogaus ranka parengti, kas ir duoda galimybės priskirti rastus akmenis irgi prie savotiškų archeologinių Lietuvos paminklų. Niekas iš Lietuvos praeities nesukelia mokslininkų tarpe tiek abejojimų, spėliojimų, skirtingų nuomonių kaip senobinis lietuvių tikybinis kultas, kuris, nežiūrint į visas pastangas, dar toli lieka neišaiškintas. Dar toli gražu kritiškai neišgvildenti metraštininkų daviniai, mažai ištirti dar mūsų liaudies saugojamos tos tikybos liekanos, įvairūs burtai, prietarai ir visa kita gausi folklorinė medžiaga; dar mažiau kreipta domės tyrinėjimui mūsų alkviečių t. y. vietų, buvusių ypatingai pašvęstų senobiniam tikybiniam kultui, dažnai aptinkamų greta kitų senobinių paminklų, sodybų, piliakalnių, senkapių. Ant alkviečių tankiai yra aptinkami ir juos žymi alkakmenys – akmenys, turėjęs reikšmės senobiniam lietuvių kulte, kaipo aukurai, bei antkapiai, pastatyti pasižymėjusių asmenų ant kapų bei statyti šiaip kokių nors svarbių įvykių atminimui. Alkakmeniai dar gerai yra žinomi mūsų liaudies ir kiek jau yra pastebėta literatūroje. Istorikas S. Daukantas nekarta mini apie statytus ant kapų akmeninius „stabus“ — stulpus (Kerniaus kapas, Pajautos kojos), kurie vėliau buvo žmonių garbinami. Meržinskis savo veikale: „Zrodla do mitologui Litevskej“, pabrėžė, kad lietuviai laikė šventais „Akmuo saxsum grandius“. Kraševskis vėl mini keletą akmenų, buvusių aukurų – Puntuki, Mokaus, Žalčio ir kitus.
Prof. K. Būga, tyrinėdamas kalbos davinius, nors ir nesutinka su Meržinskio išvadomis, kad lietuviai garbinę pačius akmenų „stulpus“ bei stabus, bet mano, kad lietuviai turėjęs stabus — idolus ir pagerbtus akmenis alkakmenis.
Lietuvoje dažnai aptinkami įvairios išvaizdos alkakmenys, tarp kurių savo ypatinga išvaizda skiriasi vadiniamieji „stulpakmenys“, „stabakuliai“ kurie archeologijoje žinomi vardu „mengirai“, prie kurių, be abejonės, galima priskirti ir rastus akmenis Kretingoje. Mengirai (aukšti akmenys) plačiai žinomi Vakarų Europoje, kur jie kartais, kaip, pavyzdžiui, Prancūzijos Bretanijos provincijoje, aptinkami gausiomis grupėmis, kartais gana aukšti, siekia 3 ir daugiau metrų aukščio. Vakarų Europos mengirai senai jau surūpino mokslininkus — archeologus, kurie jiems net pašventė ištisą literatūrą, ir laiko juos savotiškais statybos paminklais, dar akmens gadynėje statytais, ar ant mirusiųjų kapų, ar kokių nors įvykių atminimui. Aptinkama daug mengirų Švedijoje, Danijoje, Anglijoje ir kituose kraštuose, ir stebėtina tai, kad visur liaudis riša su jais padavimais, kad jie yra suakmenėję žmonės. Be abejonės, yra mengirų ir Lietuvoje, nes ir mūsų kraštas turtingas įvairiomis akmens kultūros gadynės liekanomis, ir keli žinomi pavyzdžiai tą nuomonę patvirtino.
Mūsų liaudis žino mengirus — alkakmenis t. y. neaukštas akmenines piramides, aptinkamas laukuose ir, kaip visur kitur, tankiai rišo su jais padavimus, kad jie yra suakmenėję žmonės, ar paversti į akmenis piktųjų burtininkų galios ar Dievo nubausti dėl savo nuodėmių. Vieną iš tokių padavimų pasinaudojo ir garsus mūsų rašytojas Krėvė Mickevičius savo „Dainavos šalies senų žmonių padavimuose“, kur gražiai atpasakoja liaudies padavimą, kad akmuo yra „Užkeikta merga“. W. Szukeviczius, tyrinėdamas turtingą akmens amžiaus liekanomis Merkinės upyno sritį, aptinka keletą pavyzdžių, panašių Vakarų Europos mengirams, akmeninių piramidžių, tik žymiai mažesnius, kurie net savo didumu yra artimi Kretingos mengirams bei „stabukauliams“ ir turi 1,30 — 1,60 m. aukščio. Pažymėtas Szukevicziaus Varėnos apylinkėje esantis mengiras yra ir dabar žmonių gerbiamas, kurie rinkosi maldavimams ir nešė aukas. Norint tą stabmeldystės liekaną surišti su krikščionybe ant mengiro yra pastatytas kryžius ir pats jis randasi dabar koplytėlėje. Szukeviczius paduodamas žinias apie mengirus pastebi jų nelygų apkalimą, statymą ir tai kad jie randasi prie seniausiųjų senkapių. Iš kitų žinomu Lietuvoje mengirų reikia pastebėti esantį Radviliškio apylinkėj ties Gražunų kaimo ant senkapio, Laukuvos apylinkėje keletą vadinamų „stabukauliais“ irgi ant senkapių ir ties Kalvarijos Suvalkijoje prie Lakiniškių piliakalnio, kur šalę jo yra dar kitas paplokštčias akmuo, kuris garsiojo J. Basanavičiaus skaitomas, kad aukuro būta. Toks pastovumas vienos išvados akmenų, aptinkamų visame Lietuvos plote, dar daugiau tvirtina tai, kad mūsų smailiagalviai akmenys yra — „stulpakmeniai“ bei „stabukauliai“ yra lygus Vakarų Europos senobiniems akmens statybos paminklams — mengirams.
Prie jau aukščiau paduotų davinių, kad Kretingos akmenis galima priskaityti irgi prie mengirų, dar galima pabrėžti ir tai kad visa Kretingos apylinkė yra labai turtinga senovės liekanomis; už 4 km, nuo mengirų radimo vietos yra garsūs savo kapinynu iš septinto aštunto amžiaus Pryšmontai, žemiau pagal Akmenės upės daugiau tyrinėtoj Mažojoj Lietuvoje ties Egliškių (3 km.) buvo rasti kurganai su degintais lavonais iš jaunesniojo laikotarpio bronzos gadynės, dar toliau Anduliuose (4 km.) senkapyje rasti daiktai iš geležies gadynės ir Romos pinigai. Kretingoje į žiemius ir Čartuose į pietus nuo akmenų radimo vietos pagal Akmenos upės yra „pilalės“. Visi šitie daviniai liudija, kad visa Kretingos apylinkė iš senų senovės jau buvo žmonių apgyvendinta, kurie, be abejo, žinojo ir akmeningą lauką „Kretingos ganyklas“ ir čia, pasinaudodami parankią medžiagą, pastatė keletą mengirų aplinkui didžiojo akmens — buvusiojo aukuro, tokiu būdu įrengdami savo alkvietę.
Tolimesnė rastųjų mengirų Kretingoje istorija galima numatyti buvo tokia: atėjus krikščionybei jie buvo ilgai garbinami, nes kaip vyskupas M. Valančius tvirtina, dar 16-tame amžiuje visa Žemaitija tebebuvo stabmeldiška. Katalikų dvasiškija, norėdama atpratinti liaudį nuo stabmeldybės papročių, ėmėsi griežtų priemonių, naikindama alkviečių liekanas, kirsdama garbinamuosius medžius, drausdama nešt ten aukas ir melstis. Tuo laiku suardyta ir Kretingos alkvietė ir sukasti į žemę mengirai. Iškasta duobė, į kurią įmesta pirmiau mažesnieji akmens, vėliau sudėti didesnieji it pagaliau numestas pats didysis, užpilta žemėmis ir uždrausta tą vietą lankyti. Amžiams praėjus liaudis užmiršo senąją alkvietę, užmiršo užmestus ganykloje „stabukaulius“ ir tik netikėtai jie vėl tapo iškelti. Panašių pavyzdžių apleistųjų alkviečių Lietuvoje turime daug. Kartais dvasiškija, einančioji drauge su liaudimi, nedrįso naikinti senovės liekanų, ir alkakmenius pašventino krikščionybės tikybai. Paskaitė juos šventais ir stebuklingais kaip antai Šidlavoje, Varėnoje, Rozalime, ties Kernavą ir daugely kitose vietose. O kitur, norėdama atpratinti žmones nuo jų garbinimo, draudė ties jais rinktis aiškinant kad jie paeina nuo velnio. Daug Lietuvoje yra tokių akmenų su „velnio pėdomis“, prie kurių maldingas kaimietis ir dabar neprieis nepersižegnojęs, ir kurie yra ne kas kita kaip akmenys — aukurai, į kurių įdubimus „velnio pėdos“, mūsų protėviai dėdavo aukas, prašydami savo dievų malonės, apsaugoti jų gyvenimą ir laukus.
Neabejodamas dėl padarytų čia išvadų, kad p. J. Šepučio rastieji Kretingos ganykloje akmenys yra mengirai, vien trumpai telankęs ir apžiūrėjęs tą vietą ir privesdamas literatūtinių tvirtinimų, turiu pabrėžti, kad tik keletos metų įtempto Kretingos apylinkės tyrinėjimo, ieškojimo visų senovės pėdsakų ar tai medžiaginių paminklų ar folkloro, galės papildyti mano spėliojimus ir patvirtinti išvadas.
Tarasenka P. Kretingos „Stabakuliai“ / P. T-ka. // Klaipėdos žinios. – 1924, rugpj. 14; rugpj. 15.