Kvėdarna yra miestelis Resainių paviete netoli Prūsų ribos prie upelio, vadinamo Giniota, ant lygumos pastatytas; priguli prie Naujamiesčio seniūnijos ir yra iki šiolei Ronikierių valdžioje. Neaugšti Giniotos antkalnėliai skiria dvarą nuo miestelio. Ant upelio yra prūdelis ir malūnėlis. Parapijos bažnyčia sena, medinė, čerpėmis dengta, paremta, bet gerai užlaikoma, turi šešis skaptuoto darbo altorius. Apie paveikslus nėra ką daugiaus nei rašyti. Didesnė pusė miestelio susideda iš žydų. Namai šiaudais dengti, gana geri prie dviejų didžiausių gatvių; viena iš jų eina iš rytų į vakarus, kita gi iš tos išsilaužia į pietus. Klebonijos triobėsiai tiktai tris plecius užima bažnyčios tarnams. Upė Jura dalina parapiją į tris filijas, būtent: Judrėnai už 16 varstų, Pajūris už 3 varstų ir Paskarbiškiai už 5 varstų. Apie tos bažnyčios buvusius turtus galima lengvai rasti žinias archyvuose.
Kvėdarnos parapija susideda pusiau iš seniūnijinių dvarų (Kvėdarna, Sventai) ir buvusių bažnytinių, pusiau gi iš dvarininkų-žemvaldžių; iš tų Judrėnai pirmiaus buvo seniūnija, o taipogi iš dviejų mažų bajorijos viensėdijų (okolic). Seniūnijiniai ir buvę bažnytiniai sodiečiai liuosi, prigulintieji gi dvarams iš didesnės dalies yra baudžiauninkai. Namai pirmųjų ir p. Plioteriui prigulinčiųjų prie vyriausiojo dvaro švekšnių yra pirktiniai, visi kiti yra dvarų nuosavybe. Visur vedama trilaukė ūkė. Žemė augštesnėse vietose prie žvyriaus, plonai teturinti juodžemio, bijantysi karščių, o dar daugiau šalčių; žemesnėse gi vietose, tarp girių pelkėta, mažiaus, negu vidutinio našumo. Sėjama paprasti javai, apart žieminių kviečių, kurie neuždera. Mažiaus kanapės, daugiaus linai yra prekybos medžiaga; tas prekes nuo kaimiečių superka žydai, kuriuos kas tai praminė čionykšte navigacija. Bulvių sodina daug ir jos užvaduoja kasdienine duona. Lauko išdirbimui vartoja paprastą žagrę, kurią arklys plėške, o jaučiai pritaisomu ant kaklo jungu traukia. Įvairius javus kerta ilgomis dalgėmis, pjautuvų nevartoja. Linus mirkina. Javus prieš kulsiant džiovina taip vadinamoj jaujoje (arba rėjoje). Vietines prekes pardavimui veža į Klaipėda, o dar daugiau į Liepoju (čia vadina Liepava). Pievos, neveizdinti daugybe upelių, kuriais tas kraštas išvagotas, ne kuo geriausios. Senobinis ūkininkavimo būdas neleidžia pasinaudoti iš danglaukės su javų atmainomis ūkės vedimo. Daugelyje vietų priseina matyti neapdirbamus plotus neaugštais eglynais apžėlusius, bet atkreipus akį nuo tų brūzgynų girias visur galima pasidžiaugti puikiais reginiais. Plotas apie du šimtų žemės valakų yra užimtas amžina tamsia giria; tos girios ąžuolai, uosiai, o daugiausiai eglės gali suteikti medžiaga puikiausioms trioboms; bet labai retai galima kur pamatyti tuos medžius kertant. Durpos ik šiolei savo gulyklose guli, tečiaus rūpestinga mūsų girių globėjų ranka neužilgo prikels tuos organiškosios medžiagos kūnus iš jų amžinųjų karstu. Upelė Jura, dalinanti parapija beveik dvi lygi dali, savo pradžią gauna balose, apie 80 valakų ploto užimančiose, Tyrais vadinamose ir gulinčiose Rietovos parapijoje; laike potvinių srauniai varo savo vandenis iš žiemių į pietus, krantus turi stačius, vagoje atsiranda daug akmenų, kai kuriose vietose giluma siekia po kelioliką pėdų. Žuvys joje paprastos, kartais pasitaiko unguriai, rečiaus margiai (psiragi). Kiaunės nors ir ne visur sutinkamos, bet kai-kuriose vietose galima sutikti jų urvus. Upelių gana daug: Judranka prasideda iš pelkių Rietavos parapijoje, eina iš žiemių vakarų linkon ir įpuola į Gramena Švėkšnos parapijoje; Aitra prasideda Tverų parapijoje ir tekėdama iš rytų į vakarus susilieja su Jūra; Ašva išeina iš didžiojo Pajūrio kūdros (prūdo), kreipiasi iš rytų vakarų link, o susivienijus su upyte Smukule, pereina i Švėkšnos parapiją; Kiesa prasideda pelkėse, eina pietų link, vienijasi su Stigra Tenenų parapijoje; Kvėdinėlė ateina iš rytų, iš Šventgirių, įpuola į Kvėdainos prūda. Giniota teka iš rytų į tą pati prūda ir susivienijus su Kvėdainėle, teka į vakarus iki Jūrai; Druskinė prasideda miestelio ganyklose teka tarp kalnų iš rytų vakarų linkon ir įpuola į Jūra. Neveizdint į jos vardą, ta upytė turi saldų vandenį, ir nei jokio padavimo apie buvimą joje kuomet nors druskos nesiranda. Vėža ima savo pradžią Šventbalėse, teka iš pietryčių į vakarus ir įteka į Jūrą; Skurbinis teka nuo rytų į vakarus, Jūra jį priima ties Paskarbiškiais. Tas upelių tinklas galėtų duoti progą suvartoti juos gyventojų naudai: išdžiovinimui balų, pataisymui pievų ir ganyklų, įtaisymui didesnių malūnų, lentpjuvyklų ir t. p., o kas svarbiausia išgelbėjimui apielinkės nuo nesveikų balų tvaikų.
Visos parapijos ruimas gana lygus, kalnelių nedaug; augščiausias kalnas iš žvyriuoto smėlio randasi ties viensėdija Kalnica, kitas netoli Juros vadinasi Pilis arba „Švedų kalnas”, keletos dešimčių pėdų augščio, pailgas, mažumą įdubęs, iš vieno šono neprieinamas; senas padavimas skelbia, jog Švedai yra į supylę; iš to kalno iškasa grandinėlius, žiedus, žirklės, kryžius, varines sagtis arba kitoniškas liekanas (iš jų turiu porą smulkmenų). Panašių pilekalnių linkon Prusų sienos ir toliaus į Žemaitiją yra labai daug. Kiek tai kartų amžinai Žemaičių neapkenčiamų plėšikų Kryžiuočių būriai tą nedidelį kraštą pereidami tūkstačiais atvėjų godžių užkariautojų kraują sumaišė su savo tėvynę ginančiųjų kraujais! Vieninteliai tų žygių paminklai randasi tik pylimuose tam tikrame atstume nuo Nemuno net iki Klaipėdai, su kokiais reikalais ir prie kokią vadų supiltuose? – nieko nežinome.
Paprastųjų granito akmenų nedaug, margelio iki šiolei neatrasta, kalkinių uolų nėra, smulkių kalkinių akmenų šiek-tiek atrasta Jūros lovyje.
Augmenų srityje garsus savo naudingumu ir nevisur tesirandantis krūmas (rubus chamoemorus), žemaitiškai vadinamas vištakojis kai-kuriose pelkėse randasi, tečiaus gana nedaug. Augmens Alisma plantago sodiečių seniai žinomo, kaipo gydyklos prieš pasiutimą, ir todėl žmonių ir vadinamojo siustažole, yra didelis perteklius. Kaipo gydyklą nuo siutligės vartoja taipogi tysmedžio šaknis į miltelius sutrintas.
Vaisinių medžių auginime sodiečiai čia dar neišsilavinę. Juomi daugiaus užsiima dvaruose.
Neveizdinti plačius girių plotus, bitės čia prisieina labai retai pamatyti, gal tikt iš šimto vienas gyventojas turi jų kokį viena-kitą avilį.
Galvijai ir avys senobinės veislės, o turėtų proga, ypač dvarai, parsisiųzdinti zulaviškę veislę iš Prūsų, kuri galėtų čia gerai derėti. Arkliai nedideli; tečiaus be reikalo čia jieškotumei mažų arklių tikrai žemaitiškosios veislės lengvų, stiprių ir pakantrių, kokius mums Jonas Lasickis iš savo prityrimo 1554 metuose išgiria.
Ir čia moteriškė, nors ne tokia jau nelaisvė, kaip apie Telšius, bet gi silpnesne savo ranka, eidama paskui arklį ir net jauti, turi žagrės laikytis. Sulig savo spėkų – išgalių sėda į stakles prie audimų; tečiaus jų išdirbiniai atsižymi mažesne verte, negu Telšių apielinkės moterų; savo audimus nudažo iš didesnės dalies augmeniniais dažais.
Visos stabmeldiškosios Žemaitijos liekanos nenuilstančiu mūsų dvasiškijos rūpesčiu tapo taip išdildytos, kad dideliai sunkiai žmonių padavimuose galima jų įtekmė pastebėti. Nerasi dainos, kurioje galima būtų patėmyti koks nors mytas, galis suteikti žinias apie senovės dievaičius arba didvyrius; nagalima juk manyti, kad nors vėlybesnėse gadynėse kruvinose su Kryžiuočiais, Lenkais ir Rusais karėse narsus vadai, nekartą įgiję pergalę, nebūtų apturėję garbės vainikų, o vienok poezija, taip angštai susirišus su civilizacijos kūdikystė, neišdavė dainių tuos jų žygius apdainuojančiu. Dainutė Perkune Dievaiti yra išreiškimu Žemaičių dėlei Rusu neapykantos, o Perkūnas yra Jupiterio sabrolis. Deivės vaikščiodavo ant žemės ir savo globoje turėjo moteriškąją lytį, todėl joms pašvęzdavo šeštąją savaitės diena, ir ta diena moterims nevalia buvo verpti, austi, plaukus šukuoti, nagus apsikarpyti ir t. p., nes priešingai pasielgdamos galėjo užsitraukti rūstybę ir bausmę savo globėjų; tos globėjos būk-tai vakarop joms pasirodydavo ir kenkdavo dirbti. Upių ir šaltinių deivės vadindavosi. Laumėmis, todėl akmenėlius paprastai atrandamus akmenėtuose upių lovinose ir neteisingai vadinamus „perkuno kulkomis“ čia paprastai vadina Laumės papais; amalus, atsirandančius ant kai-kurių medžių ir jų syvais mintančius, vadina Laumės šluota, o po lietui pasirodantį ant dangaus ženklą arba Vaivo rykštę Laumės juosta, tečiaus apie Žemaičių dievaičius jau daug yra rašyta.
Senobinės stabmeldiškosios kanklės, iš kurių galima šiame dalyke šį tą patirti, užleido vietą naujoms, kurios, kaip visame civilizuotame pasaulyje, taip ir mažai apšviestose šalyse yra labai prasiplatinę; jos tur-būt, kaip ir kokios piktžolės niekados galutinai nesiduos išnaikinti.
B. Smigielskis „Kvėdarnos parapija” // Kunigo Vikaro užrašai (apie XIX a. vidurį). Draugija 1908 m., nr. 24, p. 346-350,