Šakyna

Šakyna

Janopolės nuo Šakinos tolumas nedidesnis per 10 mylių, tečiaus išrodo, kad čia esu visai kitokiame krašte. Atsiminiau apie Janopolės parapijos žmonių privalumus ir palinkimus; čia žmonės ne taip drąsus, nesumaningi, švelnus, klusnus, dievobaimingi. Moteris ne taip verčiamos prie sunkesniųjų darbų, paprastuose, kaip tai verpime, audime ne dailininkės. Parėduose madu nevaiko, rūbai ilgi, stori, pilki.

Šakina mažas miestelis prie upelio Šakinėlės Šiaulių paviete, turi ūkininkų dubų 17, grinčelninkų 10, Karčiamos 2, vandeninis malūnas 1. Gyventojų katalikų abiejos lyties 257, liuteronų 17. Žydų 42.

Čia pat Šakina vadinamas palivarkas, skaitantis namų su miesteliniais 40, valdantis šimtą valakų žemės. Tas palivarkas, kaip ir miestelis pirmiaus prigulėje seniūnijai, 1797 metuose tapo dovanofi grafui Antanui Lautreck’ui ir jo paveldėtojams.

Mūrinė bažnyčia kun. Varno (Voronavičiaus) Liflandijos kanoniko, vietinio klebono pastatyta. Seniai pasakoja, kad kokiame tai ginče su tūlu savo parapijos dvarponiu taip buvo įniršęs ir taip jam daėdė, jog vyskupas kleboną suspendavo; taip skaudžioje atgailoje ėmėsi uū mūrininkystės ir karštai darbavosi įsteigtoje prie savo bažnyčios dirbtuvėje. Kuomet prasčiokėliai parapijonis klausinėdavo, kodėl jis nelaiko mišių ir neklauso išpažinties; jis juos ramindavo, atsakydamas, kad mūrininkystės darbu užsiimas kunigas, sulig bažnyčios teisių, prasišalina nuo savo priedermių pildymo, kas ir su juo pagal vyskupo parėdymą atsitikę.

Parapijoje užsiliko dar kitas padavimas apie Šakinos dvarponi, kursai ją dovanon apturėjo. Buvo tai išeivis, augščiaus išvardintas francuzas grafas Lautreck’as. Kilęs jis iš senos giminės, kuri, kaip iš historijos žinoma, dar prie karaliaus Franciškaus I buvo pragarsėjus. Metuose 1797 Rosijos sostinėje jis prisiartino prie Ciesoriaus su prašymu laike kariumenės manevrų (kas buvo užginta ir tuojaus, kaipo rezoliuciją, buk tai gavęs ant pleciaus lazda ar nendre per galvą; (buvo kariumenėje tokia mada, kad aficeris ir paaficeris būdavo ex officio su nendre ir pats Ciesorius.) Gavęs tokį netikėta ypa nuo pliaciaus tapo nuvestas į kalėjimą. Po ištyrimui, kaipo pragarsėjusios giminės išeiviui, tapo duota tas dvaras dovanu. Taigi galėjo pasakyti: „ne per druską, ne per dirvą, bet per savo sopulį užaugau“ (Rusijoje). Jis buvo iš dvasiškojo luomo, o net augštai pakilęs bažnytinėje hierarchijoje, nes generališkuoju vikarijum tuloje Francijos vyskupystėje. Čia gi encyklopedistų pasekėjas slėpėsi, jog buvo dvasiškuoju. Girdėjau, jog vyskupas Juozapas kunigaikštis Giedraitis norėjo jį pašaukti pildymui kunigiškųjų priedermių, bet kuomi tai pasibaigė nežinau. Žmonių draugystės vengė tečiaus sodiečiams buvo prieinamas; išmoko net žemaitiškai šnekėti. Gilioje senatvėje čia savo dienas užbaigė.

Grižtant vėl prie bažnyčios, ji yra, kaip jau augščiaus pasakyta, švariai užlaikoma, neatsižymi jokiais dailės dalykais, viskas pritaikyta prie bažnyčios architekturos styliaus; aplinkui tik aptverta mūrine siena.

Filija Žarėnų apielinkėje prie upelio Žara apie 6 verstus tolumo nuo Šakinos taipogi su mūro bažnytėle aplinkui aptverta mūrine siena ant p. Liutiko žemės. Jis tai vengdamas nemalonių susikirtimų su savo klebonu, gavo vyskupo leidimą pastatyti ant savo žemės ta bažnytėlę.
UŽ versto nuo parapijos bažnyčios kapai, ant kurių taipogi mūrinė bažnytėlė su bokšteliu.
Parapija tęsiasi nuo rytų į vakarus ant pustrečios mylios, nuo pietų į šiaurę trupučiuką daugiaus; nors parapija apglėbia taip didelę sritį, tečiaus gyventojų abiejos lyties nedaugiaus 2124 asmenų, nes žymius plotus užima girios. Tris kunigai atlieka dvasiškuosius patarnavimus. Liuteronų išviso yra 209 dūšios, žydų 102.

Ant viso to ploto dvarponių palivarkų yra 15, viensėdijos 2, sodžių prigulėjusių dvasiškiemsiems 2, valdiškasis sodžius 1. Čia galima rasti turtinguma greta su bėdinyste, protinga akės vedimą su rūpestinga sodiečių globa greta netikusio ūkininkavimo, apsireiškiančio spaudžiamųjų, o dažnai ir prispaudėjų vargu. Abejutiškas Šakiniškės liaudies, kitą kart seniūnijos, ekonomiškas padėjimas iki šiolei dar užsilaikė, diktoka gi bagotystė sodžių, pirmiaus prigulėjusių prie Šiauliškės karališkosios ekonomijos ir nuo 1795 m. perėjusios i privatiška valdymą jau žymiai susimažino. Gerai dar pasilaiko sodžiai paveniškės seniūnijos ir sodžiai buvusieji dvasiškijos valdžioje. Bajorų viensėdijos turtingos, jų turtai užima daugiaus, negu pusę parapijos, antroji gi pusė susideda iš keliolikos smulkesniųjų dvarponių dvarelių, arba palivarkų prigulinčių prie kitų parapijų dvarų ir tuose tai dvareliuose žmonės gyvena labai vargingai. Kaip pirmoje parapijos pusėje namai geri, dažniausiai į eilę statyti, namų langai nemaži, virtuvės ruimingos, taip antroje menkos bakūžėlės, vargams tinkamos lindynės. Didelis taipogi skirtumas žmonių papročiuose ir palinkimuose, o lygiu būdu ir tikėjimiškame stovyje: ten liaudis dievobaiminga, pavyzdinga, klausanti pamokinimų ir tame tik kai-kurių nelaimė, kad nesusilaiko nuo girtuokliavimo, čia gi iš priežasties beviltingo savo padėjimo visiškai atsidave girtuokliavimui, dėlei vargų vagystei, retai telanko bažnyčią ir todėl visai silpno tikėjimo, kur gi dvarponiu yra vokietys, ten jo žemaitiškoji liaudis nuvarginta sunkiais be pertrūkio darbais, yra tartum visiškai be tikėjimo.

Daugybė parapijoje privisusių karčiamų padidina prispaustųjų vargingą padėjimą; prie parapijinių kapų jų yra net keturios, kurios duoda progą net turtingesniųjų sodiečių nuplikimui.

Sodiečiai apskritai imant yra prigulmingi, menkas laisvųjų palivarkuose skaitlius neturi drąsos numesti uždėtus ant savęs pančius. Yra pakaktinai girinės akės darbininkų, savo išdirbinius jie veža parduoti į apielinkes, stokuojančias girių. Namai visur dvariškiai, ukė, kaip palivarkuose, taip ir pas sodiečius trilaukinė. Daugiausiai čia sodiečiai išsimoka dvarponiams baudžiava, o prie jos reikalaujamas ir činšas ar bent linų sėmenų pyliava. Kaip baudžiavoje taip ir mokesčiuose tikras su sodiečiais skaitlius nevedamas.

Žemė abelnai imant lygi su paprastomis įlankomis ir ganėtinai derlinga beveik visoje parapijoje: juodžemis, retai molis ir tai tikt maždaug pakilesnėse vietose. Tulais ruoštais juodžemis su rūdiniu smėliu susimaišęs, visur įsdirbimui lengvas. Žemės išdirbimui naudojasi arkliais ir jaučiais. Pakinktai menki, vežimai prasti, pavieniai. Javai čia visokie uždera, išskyrus kanapes. Cia ipatinga vieta, kur sodina daug svogunų, kurie puikiai uždera. Tuos vaisius išveža į Rygą ir Mintauja, o pardavę didesnėje dalyje apmoka činšus ir aprūpina ūkės reikalus. Javus nuo laukų valo pjautuvais ir prieš iškulsiant džiovina jaujose. Linus mirkina ir gabena į artimiausiąjį uostą.
Tarp šios parapijos dvarų atsižymi dvaras pono Baller’o (vokiškosios kilmės) Zarėnų apielinkėje. Darbus atlieka bernai iš dalies baudžiauninkai (suprantama, jog sodiečių žemė tapo atimta į dvarą) iš dalies samdomieji; žmonos vyrų, nustojusių savos žemės gyvena bakužėlėse netoli dvaro ir minta iš ordinarijos. Degtinės ir alaus varyklos labai didelės: dirbasi įvairios degtinės, miešiasi midus, gaminasi arakai, porteriai ir geresnieji alūs. Yra arklinės mašinos aliejui mušti, vandeninis malūnas, lentų pjovykla, milų vėlykla ant upelio Žara, labai žuvingi kudri. Plytnyčia, į kuria moli per pusantros mylios atveža. Dvaras guli ant lygumos, žemė susideda iš juodžemio, džiovinimui grebėmis išvagota, gerai išdirbama. Sėjami dobilai. Labai daug girių: eglės žymiai aptamsina plotus; yra šiek tiek pušų, beržų, drebulių; pakaktinai alksnių. Gana daug medžių išvežama į Kurša. Sode yra įvairių vaisinių medžių ir vaistinėms žolių.

Upės teka nuo pietų į šiaurę; prasideda nuo Kuršėnų parapijos rubežiaus: vienos teka į Ventą, kitos gi upe Šveta per Mintaują į Dauguvą. Viena upės Švetos šaka, kanalu sujungta su Šakinėle ir Šakinos kūdra, teka per lygumą beveik be vagos. Upelis Zara taipogi lėkštai teka ir suka keletą vandeninių malūnų; susivienija su Sveta ir perbėgęs Krupių parapiją, draug sulieja savo vandenis į Duobikinę, paskui Venta. Upelis Šakinįlį pereina per miestelį ir įpuola į Šveta.

Kalnų jokių nėra; tiktai sodžius Kušleikai, turintis smiltinę žemę, sumaišytą su stambiu žvyriumi, guli ant augštumos aplinkui pelkėta juodalksnių ir eglių giria apjuostas; tokį pat padėjimą turi ir palivarkas Augsučiai viduje pušyno ir baltosios girios. Tie dvi vieti, gulinti viena nuo kitos už pusmylio, yra sujungti tarp savęs siaura augštuma, tartum, žmonių rankomis supilta; tos augštumos sądėlis yra panašus į žemės sastatą, koks atsitaiko upių ištakų vietose, tečiaus artimoje apielinkėje nei vienos upelės nesiranda.

Laukinių akmenų ganėtinai. Kerbediškiuose žemė su rūdiniu smėliu sumaišyta, menkai derlinga; po viršutiniu sluogsniu guli kalkių eilės.

Vaisinių medžių nedaug, nors žemė gana tinkama. Bitininkyste, nors nemokėdami, noriai užsiima.

Gana daug galvijų ant mėsos į Joniškę ir Žagarę pristato.

Čia naudojasi pirtimis, kurių gilesnėje Žemaitijoje liaudis nežino ir dėlto drang su žydais kenčia bjaurias ir ikirias ligas. Nors žydai noriai pirtimis naudojasi, bet tos priemonės įsisenėjusiems jų kūne šašams nepakanka, angštai, dvokenčiuose gyvenimuose, susigrūdus, jiems gyvenant ir paprastai jokio švarumo neužlaikant.

B. Smigielskis  „Šakinos parapija” // Kunigo Vikaro užrašai (apie XIX a. vidurį). Draugija 1908 m., nr. 24, p. 241-244,

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *