G. G. „Liškiavos praeities pėdsakai“ // Ateitis. – 1943, Nr. 167, p. 3
Liškiava yra kairiajame Nemuno krante. Ji mažutė ir skurdi, kaip ir jos apylinkių kaimai. Ji net ne miestelis, bet paprasčiausias bažnytkaimis, ir tik graži mūrinė kryžiaus formos bažnyčia su vienuolyno rūmais ją išskiria iš aplinkinių kaimų. Ši vieta labai užkampi, bet ne bažnyčia ir ne vienuolyno rūmai kas vasarą sutraukdavo į Liškiavą iš viso krašto tūkstančius važiuotų ir pėsčių žmonių. Padavimais ir legendomis apipinti griuvėsiai, kurie labai ryškūs ir piliakalnyje ir miestelyje, iki šiol mums neleidžia užmiršti Liškiavos vardo.
Ši vietovė labai sena. Kitoje Nemuno pusėje yra akmens gadynės sodybos liekanų, bet ir kairiajame Nemuno krante, Liškiavoje, įvairūs radiniai liudija, jog pilis ir miestelis čia buvęs jau XI amž. Istorikai tebesiginčija, spėliodami to miestelio ir pilies vardą. Narbutas mano, jog Liškiava — tai Naujapills (Novogrudek), kuris XI ir XII amž. lietuvių gyvenamąsias sritis gynė nuo slavų, o XIII amž. turėjęs lietuvius ginti nuo Rusijos ir Ukrainos žemėse pasirodžiusių totorių. Šių spėliojimų labai svarbus motyvas yra piliai parinkta vieta. Narbutas mano, o jam taip pat pritaria ir Totoraitis, kad Liškiavoje, o ne kurioje kitoje pilyje, Mindaugas vainikavęsis Lietuvos karaliumi. Kiek tikras šis paskutinis spėliojimas, sunku pasakyti, tik reikia pridurti, jog miestelyje ir apylinkėse yra žymių, jog Liškiava nebuvo eilinė pilis, o joje gyvenę kunigaikščiai. Netoli miestelio ganyklose yra vieta, iki šiol vadinama Žvėrinčiumi, kurioje neatmenamais laikais kunigaikščiai laikę žvėris.
Liškiavos piliakalnyje iki šiol išlikę pilies griuvėsiai, įdomūs paslaptingais ir giliais urvais. Šie griuvėsiai nyksta metai iš metų, o urvai beveik užgriuvę, bet miestelyje ir apylinkėse yra senų žmonių, kurie pasakoja apie vaikystėje matytus piliakalnio viršuje akmeninius laiptus, kuriais nusileisdavę giliai į piliakalni, kur buvę dideli ir tamsūs urvai. Urvai vedę toli, bet jie bijoję toliau eiti. Greta šio kalno yra. Prieklėštarės kalnelis, ant kurio aptinkami pirmosios bažnyčias pėdsakai, o kurio šlaite, nusileidžiančiame į Nemuną, be bažnyčios pamatų liekanų dar užtinkama įvairių molinių puodų šukių, žmonių kaulų ir net koklių, išmargintų įvairiais ornamentais. Tarpe daugybės radinių pažymėtina koklio dalis, kuriame išspaustas elnias, snukyje laikąs kardą, senos monetos ir keli žalvario tirpiniai. Iš šių radinių daroma išvada, kad čia buvusi bažnyčia, statyta XV amž., o ją sunaikinęs gaisras. Netoliese yra dar trečias kalnelis, kuriame yra labai seno kapinyno pėdsakai.
Yra pėdsakų, jog pilies kalne galėjusi būti perkūno žinyčia arba aukurai. Taip pat šalia aprašytųjų pilies griuvėsių yra pėdsakai buvusios kitos pilies, kuri galėjusi būti statyta XIII amž. Kiekvieni griuvėsiai, kiekvienas didesnis akmuo, kiekvieno urvo pėdsakai apipinti padavimais ir legendomis. Velniai ir šventieji, raganiai ir laumės čia buvo matyti ar sutikti kiekviename žingsnyje.
Liškiavos istorija aiškesnė tik nuo XVI amž. Yra žinių, kad apie 16 amž. vidurį ji priklausė kunigaikščiams Radvilams, iš kurių ji perėjo per kelių didikų rankas, kol XVII amž. pabaigoje atiteko domininkonams, pastačiusiems gražią mūrinę bažnyčią ir vienuolyną.
1796 m. caro valdžia konfiskavo domininkonų turtus, o bažnyčią ir vienuolyno rūmus atidavė Seinų vyskupijai. Liškiavoje buvo apgvvendintas klebonas, o vienuolynas paverstas nusikaltusių dvasiškajai vyresnybei kunigų izoliacijos vieta. Retas tų kunigų buvęs neturtingas, todėl nė griežčiausia sargyba nesutrukdydavo iš Liškiavos smuklių degtinei pakliūti į kalėjimo rūsius, ir tie keistieji nusikaltėliai plačiausiose apylinkėse garsėjo savo linksmumu.
Vienuolyne yra išlikęs to kalėjimo rūsys, o taip pat yra išlikusių rūsių, kuriuose galima rasti žmonių kaulų, sudžiūvusių sąnarių ir kt. radinių, liudijančių apie tuos rūsius, kaip apie laidojimo vietas arba kaip apie kalėjimus. Urvų sienose yra užmūrytų nišų, kuriose ilsisi vienuolių kaulai.
Plačiausios Liškiavos apylinkės yra visiškai lietuviškos. Dzūkų daina skamba toli per sieną, ir žmonės pasakoja, kad prieš penkiasdešimt metų ši daina skambėjo ne tik Gardino apylinkių kaimuose, bet ir Gardine. Vis dėlto lenkinimo politika miestelyje buvo labai aktinga. Ne tik domininkonai, bet ir Liškiavos klebonai buvo daugumoje lenkai, iš kurių gerai atsimenamas kažkoks vikaras Šalčius, parapijos mokyklos vedėjas, kuris buvo įtaisęs lentą su užrašu: „Nota lingva“. kurią užkabindavo ant kaklo vaikui, iš kurio tik išgirsdavo lietuvišką žodį. Taip nubaustas vaikas galėdavo atsikratyti lentos, jei užgirsdavo lietuviškai sukalbėjusį kitą vaiką. Jei kuris vaikas ta lentą išnešiodavo per dieną, vakare gaudavo rykščių.