Pranė Dundulienė „Mokai“ // Ladakalnis. – 1989, kovo - balandžio mėn.
Profesorė Pranė Dundulienė savo straipsniuose ir knygose dažnai mini musų krašto kultūros paminklus. Patelkiame dali jos straipsnio „Prakalbo nebylūs akmenys”. Tikriausiai jums bus įdomu susipažinti su kai kuriais Stripeikių ir Suminu kaimuose bei Nacionalinio parko apylinkėse esančiais mitologiniais akmenimis.
Išliko nemažai dideliu akmenų, vadinamu Mokais. Kodėl Mokais? Mat nuo žilos senovės jie buvo susieti su toteminiais vaizdiniais. Mokus laikydavo giminiu ar genčių totemais. Jie mokydavę žmones darbu, atnešdavo sėkmę medžioklėje, derlių, bevaikėms moterims — vaiku. Toks Mokas su Mokiuku yra Seimaties kaime Utenos rajone.
Legenda sako, kad pagonybės laikais Utenos krašte gyvenęs žmogus Mokas. Pradėjus vesti krikščionybę, jis nenorėjęs atsisakyti savo protėviu tikėjimo ir sumanęs pabėgti už ežero. Taigi Mokas su pačia ir sūnumi išėję į šiaurę, bet kelia pastojęs Tauragno ežeras, per jį turėję perplaukti. Mokas pasakęs pačiai, kad plaukdama nežiūrėtu atgal, nes pavirsianti akmeniu ir paskęsianti. Mokienė beplaukdama neištvėrusi, pažiūrėjusi atgalios, pavirtusi akmeniu ir paskendusi, o tėvas su sūnumi išplaukę, palipę aukščiau, atsisėdę ėmė gailiai, verkti. Iš didelio sielvarto ir jie pavirtę akmenimis.
Šiame padavime išreikšta pirmykštė filosofinė mintis: žmogus, pradėjęs svarbu žygį ar darbą, turi dirbti, nesustoti, nesidairyti į šalis, kitaip nepasieksiąs savo tikslo ir pavirsiąs akmeniu. Čia taipogi ryški didelė meilė vyro žmonai ir sūnaus motinai.
Ekspedicijos metu Utenos rajone aptikome vadinamųjų stabakulių, velnio, laumiu akmenų. Šiame krašte išliko nemažai dubenuotu akmenų. Seniausiųjų dubenys buvo natūralūs, vėlesniu – iškalti. Tikėta, kad kiekvieno akmens įdubime susikaupęs vanduo turi stebuklinga gydomąją galia.
Vienas įdomiausiu plokščiu dubenuotu akmeny yra iš Gatakiemio, taipogi rastas Utenos rajone. Šiuo metu jis saugomas Labanoro aštuonmetės mokyklos muziejuje. Savo forma tas akmuo primena kūgi, kurio viršūnėje iškalta didelė žvaigždė, o jos apačioje yra daug dėl gamtos poveikio atsiradusių žvaigždelių. Kairėje pusėje yra septynios didelės žvaigždės, dešinėje — žalčio simbolis, o žemiau, jo – trys didelės ir keturios mažesnės. Didesnių žvaigždučių išdėstymas primena senovės lietuvių pažinotus žvaigždynus. Dubens įdubimo krašte aplink iškaltą 2 eilės po trylika penkiakampių nemažų žvaigždžių.
Dažnai keliamas klausimas, kokia buvo dubenuotu akmenų paskirtis. Padavimai sako, esą tuose akmenų dubenyse buvo laikomas šventas vanduo, atėjęs iš dangaus. Juo žmonės gydydavę akių, odos, sąnarių ir kitas ligas, apsisaugodavę nuo visokių blogybių, piktų dvasių. Šitą hipotezę patvirtintų ir tai, kad, įvedus krikščionybę, kunigai dubenuotus akmenis kartais panaudodavo švęstam vandeniui laikyti bažnyčių prieangiuose. Rečiau padavimai kalba, kad iš dubenuotų akmenų buvo lakinami žalčiai, gyvenantys šventuose miškeliuose ir namuose. Dar viena padavimų versija skelbia, esą dubenuotu akmenų vanduo buvo skirtas nakties dangaus šviesuliams stebėti. Mat vandenyje matydavosi žvaigždės ir mėnulis. Tą versiją patvirtina ir pasakos apie šulinių žvaigždes, kurias mergelė galėjusi pasemti kibiru. Gal apskritos formos vandens telkiniuose dangaus šviesulius stebėdavo ir žyniai?
Kur ir kokiose šventyklose būdavo sekami dangaus kūnai? Galima spėti, kad tokios šventyklos buvo netoli pilių. Prie jų aptinkami nedideli vandens telkiniai su ratu apvestomis akmeninėmis sienomis ar volais. Pavyzdžiui, toks telkinys yra mūsų tyrinėtame Bajorų kaime. Jis buvo apsuptas akmenų siena. Viename tų akmenų iškalti dvylikos žvaigždžių skrituliai, ant kito – skritulys, sudarytas iš šešių žvaigždžių, besijungiančių su natūraliai atsiradusiais ženklais.
Analogų yra ir Ignalinos rajone, netoli buvusios Stripų pilies.
Panašų, bet jau užakusį vandens telkinį aptikome netoli buvusios Linkmenų pilies ir šventyklos, kurios vietoje buvo pastatyta katalikų bažnyčia.
Šventus akmenis ir patys valstiečiai dėdavo į savo trobų pamatus. Pavyzdžiui, Šuminu kaimo namų, statytų daugiau kaip prieš šimtmetį, pamatuose rasta kulto akmenų su įvairiais ženklais.
Iš pateiktų negausių faktų, pastebėtų Utenos ir iš dalies Ignalinos rajonuose, matome, kad akmenų kultas turėjo atsirasti akmens amžiuje. Jį inspiravo žmogaus nesuprasti reiškiniai. To meto žmogus gyvąją ir negyvąją gamtą vaizdavosi su vienodomis ar panašiomis savybėmis.
