Pagirio miestelis Daunoravičių nusavybė savo lietuviškuoju vardu duoda dasiprotėti, kad kitados buvo apsuptas didelemis giriomis. Tame miestelyje kryžiška parapijos bažnyčia is medžio 1626 metuose Bielozoru pastatyta ir apdovanota dailios išvaizdos, viduje papuošta gerų tapytojų paveikslais ir gražiais skaptavimo ornamentais. Zakristija turtinga bažnytiniais parėdais ir kitokiais bažnyčiai reikalingais daiktais. Prie bažnycios yra Daunoravičių išmanyta koplyčia, kurioje laidojami jų giminės velionis.
Miestelis atsižymi prekyste, guli žemumoje prie krašto beduguės pelkės Rudeksna vadinamos, namų turi 63, o katalikų 416 asmenų. Žydų yra 167 dūšios. Miestelyje metų bėgyje buva keletas jomarkų. Padavimai skelbia, kad miestelis buvo mūrytas, tečiaus žuvėdų taip sunaikintas, kad akmuo ant akmens nepasilikęs; tapo užgrobti dideli turtai, kuriuos aplinkiniai gyventojai, buvo sugabenę kaipo į neprieinamą terp pelkių vieta. Pasakojama, kad Pagiri žuvėdai paėmę po 30 dienų apgulimo.
Parapija traukiasi per 3 mylias išilgai ir per 2 skersai. Katalikų yra 3521 ant dvarininkų žemių gyvenančiųjų viensėdžių bajorų 26 dūmai, senunijai prigulinčiųjų 23 grinčios. Palivarku 23. Tris sodiečiai turi nuosavą paveldėtinę žemę. Žemas tarp balų miestelio padėjimas suteikia žmonėms nesveiką, išblyškusią išvaizdą.
Parapijoje nesenai buvo du šimtamečiu seneliu. Dar gyvas Motiejus Petroška, vietinio klebonio tėvas skaito šimtą metų; buvo kareiviu 1794 m., gyvena taisykliškai, yra gana stiprus, ir tikt ant senų žaizdų sopėjimo kai-kadą skundžiasi.
Žemė derlinga prie juodžemio ir molio su smilumi sumišusio. Tik trys dvarai turtingi giriomis, kiti malkas, turi iš toliaus gabenties. Pievų daug, ypač baluotų, ganyklos menkos. Upeliai iš raistų bėgantieji įvairias ruoštais išvagoja parapiją ir subėga didžiausį, vadinamą Obelis, kuri visus tuos vandenis įteikia Nevežiai. Durpių net ir girių neturinčiose palivarkuose nekasama. Ežerėlis vienas vadinasi Pilvinis. Pelkių labai daug: Stieprų pelkės užima keletą šimtų valakų plotą. Purvu taipogi, kur veisiasi gervės, gulbės, laukinės žąsis, daugybė kitokių balų paukščių ir begalės gyvačių. Dar yra kitos, po keletą valakų užimanėtos pelkes, kaip tai: Jočianų, Vavadiškės, Benderiškių, Nedervos, Pagirio, kur begalės gyvačių veisiasi, nei medžiai, nei žolė neauga; visos jos yra nepereinamos, vien tikt liūnais ir, samanomis apdengtos.
Pilekalnis netoli Žeimelių, kame kaip pasakojama, kryžiuočiai lietuvius, einančius į pagalbą saviškiams linkon Žeimės prie Beržulo ežero, kur tuomet buvo kova, skaudžiai sumušę. Zapranu pilekalnis, kitaip dar Kryžiuočių stovykla vadinamas, supiltas tarp neprieinamujų pelkiu, kame kryžiuočiai sugrobtus Lietuvoje turtus sukrovę sergėdavo ir iš kur dažnai ant lietuvių užpuldinėdavo; šie visgi, pagaliaus, anot padavimo, kryžiuočius sumušę, savo turtas atgavę ir paėmę jų stovyklą. Tas pilekalnis kitaip dar vadinamas Kartuvių Kalnu, nes lietuviai nuveikę kryžiuočius, girdi, ant to kalno juos korę.
Toje vietoje, kur dabar ligonbutis ir toliaus žemėje, eina fundamentais plytų, vargu duodantiesi išardyti: pasakojama, kad toje vietoje kitados buvusi muro pilis Bialozoru ar Oginskių įtaisyta.
B. Smigielskis „Kavarsko parapija” // Kunigo Vikaro užrašai (apie XIX a. vidurį). Draugija 1909 m., nr. 33, p. 23-24