Šėtos miestelio, kitados Pietkievičių nuosavybės, šiandien didesnėji dalis valdžiai priguli, mažesnėji ġi keletui dvarponių; kaip pirmąją, taip ir pastaruosius reprezentuoja smuklės, kurių skaitlius dėl taip mazo miestelio nepaprastai didelis.
Parapijos bažnyčia jau 1499 m. tuolaikinių šios vietos savininkų įsteigta, vėliaus buvo kliuvusi protestantams; dabar esančioji mūrinė tapo pastatydinta vietinio klebono 1779 m. Šv. Trejybės vardan. Aistetiškoji akis neras kur pasilsėti, nei iš lauko pusės, nei ant vidujinių bažnyčios papuošalų.
Miestelis guli žemumoje, gritelės menkutės, gyventojų, daugiausia žydų, išviso 656, žydai turi du maldnamiu – vasarinį ir žiemini. Kas antradienį – kermošiai. Didžiausias jomarkas Šv. Trejybės dienoje; prigabena daugybę arklių, ypač iš Rusijos kaimenėmis, o vietiniai ir aplinkiniai gyventojai atveža daugybę lininių audeklų, čia vadinamų audiniais, o taipogi kanapinių ir kitokių.
Parapija tęsiasi per 3 mylias išilgai ir per pustrečios skersai Gyventojų katalikų yra 3706; pusė jų susideda iš sodiečių, apsigyvenusiųjų ant dvarininkų žemių, kita gi pusė iš viensėdijų bajorijos, gyvenančios ant savosios žemės. Aplinkinės bajoraitės audžia labai daug audeklų; kuriuos išveža parduoti minėtame jomarke; juos išperka prekijai iš tolimesnių kraštų atvykusieji. Mūsų audėjos bajoraitės neprasčiau kaip ir didžiausiose dirbtuvėse, kur linus ataudžia bovelna, moka atausti nesiplušojančimis pakulomis. Seniūnijai visoje parapijoje priguli 14 namų.
Žemė derlinga, susidedanti iš juodžemio ir daug pilkojo molio. Girių didelė stoka, pievos ir ganyklos ne visur pakaktiņos vietiniams reikalams. Ežerų nėra, upelė Obelis savo potviniais padaranti daug blėdies, teka pro miestelį, o ties Kėdainiais įbėga į Nevėžį. Kaip daugelyje kitų vietų, taip ir čia yra kalnai, vadinamieji pilekalniais, paeinantieji, anot, visuotinosios nuomonės, nuo žuvėdų karių laikų. Kai-kuriuose tokiuose kalneliuose gilumoje atrandami kalkių akmenai, kurių čia vargiai galima sujieškoti.
B. Smigielskis „Šėtos parapija” // Kunigo Vikaro užrašai (apie XIX a. vidurį). Draugija 1909 m., nr. 34, p. 137-138