Taurapilis

Steponas Zobarskas „Taurapilis“ // Trimitas. – 1929, Nr. 45 p. 750-752;

Netoli Tauragnų miestelio, ry­tuose, iš trijų pusių ežero apsuptas, yra kalnas — Taurapiliu vadinamas. Čia užrašyta legenda, apie jį.

Jau kelintą diena klaidžiojo Rigimunto, jauno karvedžio vedamas lietuvių būrelis po tamsias ir neį­žengiamas, girias, o kelio vis dar negalėjo rasti. Kur tik pažvelgsi — dangun remiasi storaliemenes pu­šys, didingi ąžuolai, o už jų gili juoda, slėpininga naktis, gan gi­lius ežerus, liūnuotas pievas ir srauniai telksenančius upelius den­gianti. Toje tankumynėje čeža milijonų milijonai visokių paukščių ir neretai sukaukia plėšriųjų žvė­rių gauja. Ir nors labai drąsūs ir ištvermngi buvo Rigimunto žmo­nės, tačiau ilga ir sunki kelione klaidžiojant nežinomomis girių tankumynemis pradėjo juos varginti ir palengva stumti į nusiminimą. Kad ne vaidilos skambios giesmes, giliai besiskverbiančios krūtinėn ir jon pritvenkiančios nauju, milžiniškų jėgų, gal seniai būtų visi iškritę, li­kę plėšriųjų, žvėrių ir vanagų aukomis.                              

Tačiau devynioliktą klaidžiojimo dieną taip visi nusilpo, kad nebe­galėdami paeiti krito ant minkštų samanų ir išsitiesė poilsio. Nebesusilaikė ne pats vadas. Rigimuntas. Tik vienas vaidila – kankli­ninkas dar vis nenorėjo sudėti akių ir iki paties pusiaunakčio, girios ošimui pritariant, virkdino savo kankles, brangias ir reikalingas kaip pati širdis. Gražiai ir jaus­mingai nakties glūdumoje skambė­jo jų aidas, kurio klausėsi ne vien šimtametė giria, jos žvėrys ir kve­piančiais žiedais alsuojanti žeme, bet ir girią dengiantis tamsiai žal­svas vasaros dangus. Klausė ir biteles darbininkes, išlindusios iš medum pertekusios dreves ir susi­žavėjusios, lengvais plasnojimais vainikavo vaidilos žilą galvą. O vaidila vis dainavo apie žu­vusiu milžinu didingą dvasia ir stebuklingus jų kovos žygius, kritusių besiginant nuo žiaurių ir klastingų priešininkų netolimuose Prūsuose, įsmuktosios dievų karalystes dalyje. Dainavo gilią, kelių kovoj išsilikusių vyrų milžinų širdgėlą, tą šalį apleidžiant ir maldavo dievų, kad padėtų surasti kelią į apgyven­tus laukus ir apgintų nuo plėšriųjų žvėrių.

Staiga užpakaly jo pečių sušla­mėjo stori, lyg švininiai ąžuolų lapai. Vaidila knaptelėjo, smarkiai brūkštelėjęs pirštus per raudančias kanklių stygas, pakėlė pasiryžimu spindinčias akis ir šaltas šiurpas lyg nuplaukė kūnu.

Prieš jį stovėjo du didingi tau­rai.

Norėjo vaidila šūktelėti, nubudinti miegančius draugus, bet žo­džiai lūpose sustingo. Ir laukė tada klaikaus nujautimo apimtas akimirksnio, kada prisiartins alkani ir…

Bet taurai jo nelietė, tik prisiartine klausėsi, ištempę ausis ir kuomet senutėlis vaidila visas jėgas sukaupęs lyg prieš mirti, vėl pradėjo kankliuoti, jie dar arčiau, prisiartino ir netoli jo kojų abudu atsigulė. Pajutęs savo nepamai­nomą dieviškų kanklių galybę, kuri net giriose žvėris įstengia pavergti, vaidila, vis skambino ir skambino, kol pavargusi jo ranka nusviro ant drebančių kelių. Tada tik pakilo taurai ir prisiartino prie jo, bet ne piktais akių spindu­liais žiburiuodami, o švelnučiu nuo­širdumo žvilgsniu glostydami, koks tik žvėris begali būti dėkingumo valandoje. Nušvito vaidilos vei­das, pašoko ir jis nuo žemės ir, vie­noj rankoj laikydamas dar tebevir­pančias kanklės, karštai prispau­dė žvėrį prie krūtinės.

— Sakykit, sakykit, ar nežinot, mielieji girios šeimininkai, — kal­bėjo jis giliu susirūpinimu: — kur rasti taką kokio nors kunigaikščio pilin ar lygion lygumėlėn vediną?

Ir prakalbėjo girios žvėrys žmo­gaus balsu:

— Eikite penkius šimtus žings­nių į kairę, paskui pasukite dešinėn ir ten prieisite bedugnį ežerą, per kurį bus nutiestas susipynusių van­dens lelijų tiltas. Perėję tą tiltą, už kokių keturių dešimtų žingsnių, rasite dideli ir gilų, samanom ir uogienojais išdabintą urvą. Ten galėsite apsigyventi ir maitintis žvėriena, kuria aptarnaus jus nere­gimi tarnai. Taigi, neužmirškit nu­rodytų krypčių ir viskas baigsis kuo laimingiausiai.

Taip pasakę, abudu taurai pra­nyko.

Nežinia kuriuo metu — rytmetį ar vakare (nes girioje sunku at­skirti laikas) pakėlė vaidilą iš saldaus miego kiti draugai ir padavę gabalą paukštienos, vėl vadino eit į nežinomo likimo rankas. Dabar vaidila pats nebesitikėjo vakarykš­čiu regėjimu ir laikė visa sapnu, tik kažkaip nepaprastu, greičiau­siai dievų valios apsireiškimu.

– Papasakojo tą ir kitiems.

Pagaliau visi nutarė pabandyti eiti nurodytu keliu.

Ir — o stebuklas! Visi tie patys reginiai ir toks pat lelijinis tiltas, kuriuos vaidilai taurai apreiškė. Po kelių minučių priėjo jie gilų ir didelį urvą. Pirmas žengė vaidila, pasimeldė dievams angoj su­stojęs ir lyg kokia iškilminga pro­cesija, žavinčiais garsais skamban­čių kanklių lydima įžengė į pože­mį.

Urvas buvo nedidelis ir tuščias, – tik ant samanotų akmeninių sta­lų kvepėjo prikrauta daug gražios žvėrienos. Pačioje gilumoje tryško skaidrus vėsinantis šaltinis.

Nušvito išalkusių, karžygių išąlkusios akys, pragiedrėjo mintys ir, pasimeldę galingajam Praamžiui, susėdo valgyti nežinomų deivių pa­ruoštus pietus.

Pavalgę, prisisotinę ir įgavę dau­giau jėgų, vėl išėjo iš urvo ir ne­toliese sukrovę iš sausų ąžuolo šakų didelį laužą sukrovė ant jo paskutinės medžioklės dovaną — briedį ir ėmė maldauti Perkūną, kad uždegdamas savo galybės liep­sna priimtų tą dėkingumo auką.

Ilgai tylėjo perkūnas. Staiga danguje pradėto tvenktis juodi de­besys, pakilo dideli vėjai ir, vienu akimirksniu, tik sudrebėjus žemei ir sutraškėjus, susiūbavus giriai, pasipylė žaibai ir užsiliepsnojo su­krautas laužas.

Patiko dievams aukos.

Pagaliau jie nutarė visai čia apsi­gyventi ir, toje vietoje, kur auko­jant pirmą auką perkūnas savo liepsna ją uždegė — pastatyti žinyčią; o kiek toliau, prie upelio — pilį, pavadintą Tauro vardu.

Tuoj visi karžygiai šoko darban, kirto drūtaliemenius ąžuolus, rito didžiausius akmenis, pylė kalną… Už pusės metų, toje vietoje, kur buvo vien gilus urvas, iškilo mil­žiniška ir galinga Tauro pilis, o jos viduje — dievų žinyčia. Ji kilo tokiu pat iškilmingumu kaip ir pirmą kart čia aukojamų aukų liepsna. Ir džiaugėsi karžygiai iš visų pusių sienomis apsitvirtindami, ir medžiojo žvėris įsikūrimo puotai kelti, tiktai prieš taurus lenkėsi jų durtuvai ir vilyčios, nes visi prisiekė jų nemedžioti ir nenaikinti.

Pagaliau po septynių medžiojimo dienų ir naktų, visi linksmi susirin­ko į pilį, uždegė aukas žinyčioje ir pradėjo puotauti.

Staiga, užgirdo kieme sužeisto tauro balsą ir visi kaip vienas iš­sivertė pasižiūrėti. Netoli žinyčios dejavo parkritęs tauras ir gai­lestingu žvilgsniu tarytum maldavę vyrus atkeršyti skriaudėjui. Bet kas gi galėjo jį taip sužeisti. Per visą beveik metų gyvenime laikotarpi čia niekur nepasirodė jokia žmogiška būtybe… Tačiau neilgai teko galvoti, kas toks svetimas būtų jų šventose, neižengiamose giriose. Iš vakarines pusės kaip alkanų vilkų būrys pasipylė geležiniais šalmais pasidabinusių kryžeivių virtinės. Negalėjo Rigimuntas su savo keliolika, kad ir labai narsių ir ištvermingų karei­vių atlaikyti keliašimtinį jų būrį, betgi ir pasiduoti nenorėjo. Ilgai jie svaidė į jų galvas vilyčias, daug išguldė jų kareivių, tačiau vistiek kryžeiviai apgulė pilį iš visų pusių ir, nebeturėdami kur dingti, Rigimunto žmonės užsidarė žinyčioįe. Po trumpučio susirėmimo krito paskutiniai Rigimunto žmonės, be­liko tik jis, Rigimuntas ir visą lai­ką stiprinęs kovotojų dvasią sene­lis kanklininkas.

Stovėjo vienas, jaunas, tik ką pražydęs karvedys prieš antrą se­ną, susitraukusį, dieviškos gyvybės saugotoją senelį. Jų akys drąsiai žiūrėjo į aplinkui šiurpulingu klyk­smu skraidančią mirtį ir laukė…

Subraškėjo žinyčios vartai.

— Sūnau!..— kalbėjo uždusda­mas kanklininkas, — eik į urvą ir Iik gyvas, o aš eisiu jų pasitikti.

— Ne… ne!., geriau mirti, negu vienam pasilikus apraudoti nykūs degėsiai! — priešinosi kaip įmany­damas jaunasis karvedys. — Betgi, sūnau!.. Ar verta beišlieti gyvastį tada, kada ji niekam nepadės. O jei išliksi gyvas, ateis laikas, kada iš po pelenų kelsis ku­pinas gyvybės jaunas pasaulis, kada bus taip reikalinga įgudusių ranka ir kilnios dvasios žmonės, tada tu šimteriopai dievams bran­gesnę auką sukrausi tėvynės klestėjimo aukuran, negu dabar, išlie­damas ją ant pilkų pelenų…

Pamąstė jaunasis Rigimuntas:

— Tai likime abu. Aš savo krū­tinėje paslėpęs sodrias tėvynės ašaras ir kančias lauksiu dienos, kada tavo kanklėse, susikaupęs didžių žygių ilgesys sukels many susitvenkusią galybę, o tų skambinsi tada, kada panorėjusią, jau­nutę gyvybės atžalą apsiaus tam­sūs debesiai,

Ir kai kryžeiviai išlaužė dūris, jie jau užsidarė angoje. llgai dar siuto kryžeiviai, ieškodami brangių lobių, bet jų neradę, padegė pačią pilį su žinyčia ir pasitraukė atgal. Rytojaus dieną vėl viskas atro­dė taip, kaip prieš kelioliką mėne­sių, kada lietuvių karžygių būrys, kilniųjų girios valdovų taurų ap­reiškiamas, sukūrė pirmąsias Per­kūnui aukas. Tik vietoj gilaus rū­sio dabar rusėjo kalnelis pelenų ir smilko neseniai milžinų statytos pilies dūmai. Ir liko jaunasis kar­vedys su žiluoju kanklininku už­versti rūsio gilumoje ir laukia va­landos, kada iš po pelenų kylan­čios jaunos atžalos pareikalaus naujos milžiniškos gyvybės. Ap­linkiniai žmonės sako, kad ir da­bar naktimis retkarčiais girdisi apytylė kanklių rauda. O tą vietą praminė taurapiliu.