Užmirštoji Kaniava ir jos praeitis

J. Ziminskas "Užmirštoji Kaniava ir jos praeitis" // Ateitis 1944 m. nr. 384, p. 5

Sritis tarp didžiulių girių: pietuo­se — Gardino, vakaruose — Varėnos ir šiaurėje — Rūdninkų, senovėje su­darė, šių dienų terminu tariant, stip­riausią pietryčių Lietuvos tautinio atsparumo bunkerį, į kurį ištisais šimtmečiais suduždavo slaviškųjų tautų užmačios: iš rytų – rusinimo, iš pietų – lenkinimo.

Šios srities centro — Eišiškių apy­linkėse po šiai dienai grynai lietu­viškai tebeskamba bemaž kiekviena senesniopa apgyventa vietovė (Pur­vėnai, Dainava, Karkliniai, Pajuodupis, Vėžionys, Užuklonis), kiekvie­nas upelis (Dumblė, Prūdelis, Vėlupė, Juodupė — visi Versekos inta­kai), dažnas lauko baras (Šilainiai, Pavištagirys, Pašulnė), pievos (Strukiai, Skersabaliai, Klampiai), pelkės (Valka, Klonis, o nuo jų, tur būt, Valkininkai, Užuklonis) ir net pa­prastieji tarpukaimių bei tarpulaukių keliai (Gudakelis, Vergakelis, Skersakelis).

Tačiau arčiau Eišiškių, panašiai kaip ir palei kitus žymesniuosius Lietuvos centrus, gyvoji lietuvių kal­ba dėl daugelio priežasčių dalį savo pozicijų užleido svetimybėms, kurio­mis, kaip pagal taisyklę, labiausia apsikrėtė privatiškų dvarų apylinkės, ir, atvirkščiai, lietuvybė mažiausia nukentėjo tuose plotuose, kurie pri­klausė buvusiems karališkiesiems dvarams, vėliau storastijoms.

Į vakarus nuo Eišiškių ir Rodunės, iš pietų, vakarų ir šiaurės girių su­pama Eišiškių srities dalis, turinti per 12 300 ha (50%) dirbamos, 11 000 ha (45%) miško ir 1 200 ha (5%) nenaudojamos, iš viso 24 500 ha žemės ploto, kadaise priklausė Kaniavos ir Dubičių storastijoms. Tai lietuviškiausias kampelis visoje buvusioje Lydos apskrityje.

Kaniava senovėje buvo didžiojo Lietu­vos kunigaikščių dvaras. Ten nepe­reinamose giriose medžiodavę Lietu­vos valdovai, o Vytautas Didysis net buvo pastatęs Dubičiuose medžioklės pilį. Dubičiuose jis labai dažnai lankyda­vosi ir iš ten užsienio valdovams laiš­kus rašydavęs. Netoli Kaniavos bu­vusi lietuvių medinė Drucminų pilis, kurią, pagal T. Narbutą (VII. t. 71 psl.), 1394 m. kryžiuočiai sunaikinę. Šių apylinkių laukuose ir ypač Ūlos upės pakrantėse užtinkama nepa­prastai daug senkapių. Dubičiuose pirmoji bažnyčia buvusi pastatyta Vytauto Didžiojo laikais ir kai kurių kro­nikininkų teigiama, kad Vytautas Didysis nuo Dubinčių pradėjęs lietuvius krikštyti, nes už Dubičių miškų ir pelkių, Naujadvario apylinkėse ir tolimesniojo už Lydos ruožo gyvento­jai anuomet jau buvo rytų apeigų krikščionys.

Dubičiuose naują bažnyčią 1636 m. atstatė Jokūbas Kuncevičius. 1867 m. rusų valdžia Dubičių bažnyčią užda­rė ir parapiją panaikino; tik 1909 m. ši parapija vėl buvo atgaivinta, pa­stačius medinę bažnyčią. 1529 m. žemvaldė M. Koscevičienė, turėdama galvoje, kad Dubičiai sunkiai pasie­kiami per Nočios upelį ir pelkes, pa­statė pirmąją Nočios bažnyčią. Dėl nuolatinių riaušių ir nesantaikos No­čios bažnyčioje lietuviai 1910 m. įsisteigė Rudnioje naują, grynai lietu­višką parapiją. Rudnioje seniau yra buvę geležies rūdos perdirbimo fabrikas noo ko ši vietovė ir vardą yra gavusi. Dar 1850 m. liustracijos do­kumentuose aprašomas to fabriko trobesys su geležies tirpinimo kati­lais. Senovėje yra buvęs ir Kaniavos miestas (,,Slown. Geograficzny”), ta­čiau vėliau jis virtęs tik nedidele dvarviete su kaimu ir storastijos centru. Greta buvo ir atskira Dubičių storastija. Kaniavos storastiją 1771 m. valdė Mykolas Bžostovskis ir mokėjęs už ją valstybės iždui 987 zlotų pelno ir 800 zlotų žiemos mokesčių. Dubičių storastija anksčiau buvo kunigaikščio Radvilos nuosavybė, o nuo 1766 m. perėjo nuosavybėn Mscislavo kaštelionui grafui Juozui Tiškevičiui, kuris mokėdavęs iždui 795 zl. pelno ir 600 zl. žiemos mokesčių. Paskutiniuoju Kaniavos storastų buvo Kostas Bžostovskis kuriam 1773-75 m. Varšuvos seimas perleidęs 50-čiai metų ne tik Kaniavos, bet dar ir Varėnos, Daugų ir Punios storastijas.

Pagal 1790 metų inventorių, Kaniava jau vadinama nebe storastija, bet girininkija (Lesnictvo). Tai gi­rininkijai priklausė šie kaimai: Babrauninkai, Liulionys, Mižonys, Ly­nežeris, Zervynai, Noškūnai, Staniunai, Kašėtos, Rūdnia (Ūla), Šuma- Krokšlys, Uta, Paąžuolė, Dainava, Kalviai, Pančė, Drucminai ir Dar­žininkai. Šios girininkijos valstiečiai 1819 m. paduotame g-jos valdytojui skunde štai kaip atpasakoja savo sunkią dalią:

„Gerb. Pone ir Geradėjau. Kaip mūsų Ponas ir Geradėjas susimilk ant mus, nes pražūsime visi mūsų Girininkijos gaspadoriai per rekru­tų ėmimo vykdytoją Barčioką, kuris visumet užpylęs savo akis, kasnakt užpuldinėja ant mūsų gaspadoriškų namų, visiškai mus naikina ir be jo­kios priežasties išvaiko. Jau kai ku­rie ir savo namus pametė, o tris rekrutus laiko nuo pradžios jų suėmi­mo, tik vis anuos keičia kitais: ku­ris jam duoda dovanų, tą išleidžia ir vėl kitą be reikalo gaudo. Pas patį Lolevičių prieš dvi savaites paėmė rekrūtą, o 10 šio mėnesio naktį pats ketvirtas be sąmonės užpuolęs miegančius išdaužė namo langus, patį gaspadorių ir jo žmoną primušė tik už tai, kad ne greit atidarė duris. Dėl to prašome Gerb. Poną atleisti jį nuo visų valstiečių tvarkymo teisių, nes jau visa girininkija nepakenčia tokio skriaudimo ir latro, kuris ne­gailestingai skriaudžia. Apie ką nuolankiausiai prašome Gerb. Poną ir Geradėją, kaip savo Tėvą ir Globėją, ir pasirašome trimis kryžiukais” (išvardinta 11 kaimų). Prašyme yra tokia rezoliucija: „Pagal Kaniavos girininkijos prašymą, ponas revizorius išaiškins, ir jeigu Barčioko sauvaliavimas pasitvirtintu, jį iš pareigų atšaukti. 1819 m. gruodžio 17. (pas.) W. Krapowski.” (Vertimas iš lenkų kalbos).

To paties (1790 m.) inventoriaus duomenimis, storastijoms priklausą valstiečiai turėję priverstinio darbo po 117 dienų per metus už valaką, be to, dar turėję mokėti dūminio mo­kesčio po 7,2 zlotų, činšo mok. po 46 zl. (rusai mokestį zlotais pakeitė į 4,93 rubl.), duoti natūra po 2 vištas ir po 2 kapas grybų.

Iš buvusių Kaniavos ir Dubičių storastijų, pagal rusų pertvarkymus su­darius Kaniavos valstybinį dvarą, to dvaro 1850 metų inventoriuje pažy­mėta, kad nuo liustracijos (tik ne­pasakyta, kurių metų) baudžiaunin­kams mokesčiai buvę padidinti ligi 9,27 rublių, tačiau beveik visai pa­naikinta darbo prievolė — sumažinta ligi 6 dienų (per metus už valaką) statybos darbams ir 12 dienų javų atsargoms sudaryti ir laikyti („ma­gazinams“) skirtuose ūkiuose. Iš to paties inventoriaus matosi tų laikų valstiečių medžiaginė būklė.

Kaniavos valsčiaus dvaro kaimai bu­vo suskirstyti įvairaus ploto vala­kais (tas priklausė nuo dirvožemio kokybės), pavyzdžiui, Papiškių kaime valakas turėjęs 14 ha, Senkonių 23 ha, Kalėdonių 31 ha, Vydenių 42 ha, Dainavos 49 ha, Noškūnų 65 ha, Ka­šėtų 71 ha, Molynės 96 ha, o Ūtos bei Zervynų net 114 ha. Visą dvaro plotą sudarė 228 valakiniai ir 39 pusvalakiniai ūkiai, 39 daržininkai ir 53 bobeliai. Darbui tinkamų žmonių buvo 1 076 ir nedarbingų 881, iš viso 1 957. Gyvenamųjų namų buvo 326, negyvenamų trobesių 764. Gyvojo in­ventoriaus valstiečiai turėjo: 326 arklius, 672 jaučius, 492 karves, 742 kiaules, 1 225 avis ir 181 avilį bi­čių. Tuo būdu vidutiniai 6 gyven­tojams teko 1 gyvenamasis namas, 2 negyvenamieji trobesiai, 1 arklys ir 2 jaučiai; 1 karvė teko 4 žmonėms. Trobesiams pasistatydinti buvo duo­dama 120 medžių 40-čiai metų; re­montui po 1 medį, kurui 14,5 m³, tvo­roms po 10 baslių ir 5 m³ žabų vie­nam valakui per metus.

Panaikinus baudžiavą, iš buvusio valstybinio dvaro buvo sudarytas Kaniavos valsčius ir visa žemė ati­duota valstiečių nuosavybėn. Lenkai politiniais sumetimais 1929 m. lietu­viškąjį Kaniavos valsčių panaikino, iš kurio įsteigė Varėnos geležinkelio stotyje (II-joje Varėnoje) naują valsčių, o pakraščius priskyrė prie gretimųjų Rodūnės ir Eišiškių vals­čių.

Pagaliau 1939. X. 10 d. buvęs Ka­niavos valsčius pasiekė kulminacinį savo tragedijos tašką: pagal Mas­kvos padiktuotą sutartį, 41,8% vals­čiaus ploto pasiliko už Lietuvos ribų. Šis Maskvos diktatas visiškai atitiko Rusijoje plačiai žinomą anekdotą apie pirmojo geležinkelio pravedimą tarp Petrapilio ir Maskvos. Esą, tuo­met rusų caras pasitiesęs žemėlapį ir pagal Petrapilio ir Maskvos mies­tų taškus pritaikęs liniuotę, pabrau­kęs tiesią liniją, bet kadangi vienoje vietoje pirštui sukliudžius pasidarė mažas vingis, tai ir geležinkelio sta­tytojai — inžinieriai, vykdydami sta­tybą, turėję padaryti tokį pat vingį, nes gi po šiuo projektu buvusi pa­ties caro parašu patvirtinta rezoliu­cija „Byt po semu“. Panašiai Lietu­vos atžvilgiu buvo pasielgęs ir drau­gas Molotovas, žemėlapyje pabrauk­damas sieną „Byt po semu“, kas lie­tuviams reiškė netekti žymios dalies lietuviškiausios Kaniavos, visos Rodūnės ir Švenčionių sričių, smurtu priskirtų prie Gudijos.