Autorių kolektyvas „Vaidilutė” // Vilniaus legendos 1998 m., p. 38-40; Nuotraukoje Neris, 1882 m. autorius: Józef Czechowicz.
Gražioji Usparimė, šešioliktąjį pavasarį išvydus, neteko motulės ir tėvulio. Motulė, sunkios ligos varginama, anksčiau nukeliavo pas dievus į dausas, o tėvulį bemedžiojant vilkai sudraskė. Kadangi nebuvo artimų giminių, prie kurių prisiglausti galėtų, ryžosi vaidilute tapti, tai yra pasiaukoti dievams ir Perkūno žinyčioje saugoti amžinąją ugnį, kad neužgestų. Kunigai ją mielai priėmė, ir Krivė Krivaitis atliko šventinimo apeigas. Baltais rūbais aprengta skaisčioji Usparimė padarė nekaltybės apžadus.
Slinko metai, kiti. Jaunoji vaidilutė skyrėsi iš kitų savo dorumu, kuklumu ir uoliu pareigų atlikimu. Už tai vaidilos ir krivės netingėjo josios gini, o pats Krivė Krivaitis ją kitoms pavyzdžiu liepdavo imtis.
Tačiau kažin koks neišaiškinamas liūdesys, kažkoks nežinia ko pasiilgimas drumstė jos sielos ramybę. Ne kartą sėdėdama prieš aukurą, įsmeigusi žvilgsnį į šventosios ugnies liepsną, mintimi leisdavosi į platų, nežinomą pasaulį. Kartais, kai už žinyčios sienų išgirsdavo linksmas jaunikaičių ir mergelių dainas ir juokus, smarkus skausmas suspausdavo jos širdį, o akys ašaromis pasrūdavo.
Vieną pavasario naktį, kai gamta maudėsi sidabrinėj mėnulio šviesoj, Usparimė, baigusi savo tarnybą prie aukuro, ilsėjosi ant akmens šventam ąžuolyne. Tokios gražios nakties tylos nieks nedrįso drumsti; nė vienas lapelis ant medžio nejudėjo. Net sraunioji Neris, tartum užmigdyta, tingiai stūmė savo vandenis; sidabrinis mėnulis, plaukdamas dangumi, maudė aplinkumą švelnioj, liūdnoj, paslaptingoj šviesoj. Kažkur, ne per toliausiai, sklido lakštingalos balso garsai, kuriais savo mylimajai meilės giesmę suokė. Usparimė sėdėjo apkabinusi kelius supintais pirštais, įsmeigusi savo žydrą akių žvilgsnį į menulį ir svajojo. Jautė, kad gyvenimo tokio, koks dabar yra, jai jau nebepakanka. Jautė esant kitą gyvenimą, kupiną laimės ir meilės… Ir troško mylėti ir mylima būti.
Ir štai, kai taip sėdėjo nejudėdama, paskendusi saldžiose svajose, tolokai pasigirdo dainos gaida. Tvirtas ir gražus vyriškas balsas traukė aistringą dainą apie laimę, kurią meilė teikia.
Pašoko susimąsčiusi vaidilutė ir, trokšdama bent iš tolo žvilgtelėti į dainininką, slinko šventojo šilo tankumyne į tą pusę, iš kur daina plaukė. Besiartinant širdis smarkiai ėmė plakti, ir ji, lyg stabo ištikta, ūmai sustojo. Už poros žingsnių, pečiais atsirėmęs į milžinišką ąžuolą, mėnulio šviesoj stovėjo žėrinčiais šarvais riteris. Tai buvo augalotas jaunuolis, nuostabiai gražaus veido ir aiškiomis giliomis akimis. Šviesūs ilgi plaukai driekėsi per jo tvirtus pečius.
Taip netikėtai išvydęs prieš save gražią vaidilutę, pamanė, jog tai dievaitės esama, bet jos pavidalas, drebėjimas, ugnimi degą raudoni skruostai greit įtikino, jog tai šios žemės žmogystos esama. Sužavėtas jos gražumo, stvėrė mergaitės ranką, norėdamas išreikšti savo didžiausią džiaugsmą. Usparimė vos neapalpo susijaudinus, bet tuoj atsikvošėjo ir, ištraukusi ranką, greit pabėgo. Likusią nakties dalį praleido besimelsdama ir bemaldaudama dievų, kad atleistų nuodėmę.
Tačiau, kai atėjo kita naktis, kai mėnulis savo paslaptinga šviesa padabino žemę ir pasigirdo dainos žodžiai, vaidilutė, neįveikiamos jėgos stumiama, vėl atsidūrė po ąžuolu. Ten jos jau laukė riteris. Šiuo kartu jis jau drąsesnis buvo ir, pamatęs mergaitę, stvėrė ją į glėbį, ir jų lūpos susitiko aistriam bučiny.
Nuo šiol laiko jie kasnakt susitikdavo. Ir įvyko tai, kas turėjo įvykti… vaidilutė sulaužė skaistybės apžadus. Meilė visiškai ją apsvaigino, pamiršo apie viską ir net savo pareigas eidama ėmė apsileisti. Kartą vos vos baisi nelaimė neįvyko… Blogai saugojama šventoji ugnis tik tik neužgeso, bet, laimei, atėjo pakaita, ir kita vaidilutė, primetusi malkų, vėl ją įkūrė.
Usparimės būdo pakitimas ir jos keistas elgesys atkreipė draugių ir krivių dėmesį. Ėmė ją sekti, ir greitai jos pasimatymai su riteriu nebe paslaptimi tapo.
Nuodėmė buvo baisi ir, norint permaldauti dievus, kaltininkė turėjo būti smarkiai nubausta[1].
Krivių ir vaidilų teismas Usparimę pasmerkė baisiai mirčiai.
Paskirtą dieną ant Neries kranto susirinko krivės, vaidilos ir baimes apimtos šventosios mergelės. Išvilkta iš požemių nelaiminga mergaitė dviem juodom karvėm pakinkytu vežimu buvo atvežta į baudimo vietą. Davus ženklą, buvo nuimtos nuo jos vaidilutės žymės – baltas rūbas ir vainikas — ir surištos rankos. Krivės ir vaidilos gedulingais balsais giedojo giesmes, maldaudami dievų, kad už vienos nuodėmę nebaustų ištikimųjų savo tarnų. Kai kurios vaidilutės, užsidengusios delnais akis, gailiai verkė, nes tylią ir ramią draugę labai mylėjo, o gal ne viena savo širdies gilumoj suprato ją ir užjautė.
Jau buvo rengiamasi vykdyti sprendimą, kuriuo Usparimė buvo pasmerkta nuskandinti upėj vienam maiše drauge su šunim, kate ir gyvate, kai ūmai, nežinia iš kur, atsirado riteris. Buvo pasipuošęs puikiais šarvais, o rankoje laikė iškeltą kardą. Visas jo pavidalas buvo kažkoks nepaprastas, kad visus baimė pervėrė. Vieni, manydami jį dievą esant, klaupėsi prieš jį ant kelių, kiti bėgo ir gelbėjosi kaip galėjo.
Riteris supjaustė virves, kuriomis buvo surišta mergaitė, ir įsakė krivei bematant sutuokti jį su ta mergaite. Čia pat po sutuoktuvių, meiliai apkabinęs savo brangiąją žmoną, riteris drauge su ja krito į Nerį ir nuskendo jos sraute.
Toj vietoj pasidarė sūkurys ir dabar tebesukąs sraunius Neries vandenis.
Nuo to laiko, kai mėnulis pakyla aukštai aukštai, gražioji Usparime iškyla iš vandens, išlipa ant kranto ir, penėdama kūdikį, liūdną dainą niūniuoja apie savo praeitį. Kartais drauge su riteriu pasirodo žvejams; tuomet taip pat pasigirsta šuns staugimas, katės kniaukimas ir gyvatės šnypštimas.
[1]Už skaistybės apžadų sulaužymą vaidilutės būdavo ant laužo deginamos, gyvos žemėn užkasamos arba kartu su šunim, kate ir šventojo šilo gyvate upėn skandinamos.