Padavimas apie Vilniaus pilies uždėjimą
Tai buvo seniai, labai seniai…
Baisus griausmingi debesis palengva dengė mėlynąjį dangų ir liūdnai užė tamsusai šilas…
Vanagai ir kiti paukščiai linksmai klegeno, aukštai skraidžiodami sutirštėjusiame ore, o kielės ir kregždės kalninės skubiai lekiojo, ieškodamos vietos kad kur pasislėpti… Kur tai toli, toli pasirodė švitavimai nuo rudo kretimo ir žaibu…
Sujudinta ir sudramsta didžios audros Vilija, vienydama savo vandenis su tamsais Vileikos vandenimis, aukštai kėlė baltai papuoštas vilnis ir metė jas ant aukštų ir stačių, vietomis suskilusių ir apaugusių eglėmis ir beržais, skardžių.
Vienas berželis buvo kreivas ir nusviręs nuo kranto, drebėjo žaliomis šakelėmis ant rumulinojančio upės vandens, tartum atsiprašydams kad smagumas jo nenuneštu…
Aplinkui buvo tyla…
Tiktai kada, nekada suniurnena savo storu balsu meška, eidama į upę gertų, išsigandus stirna srikteli į šalį, sukala į stuobri ilganosis genys o daugiaus niekas, ir vėl apmirusi tyla, tik į visas šalis miškai, dykumai ir nepereinamos pelkes balos.!!
Tik štai… už aukšto kalno, tartumai kepurė apidengto žaliuojančiomis pušelėmis, užsigirdo rago balsas, šunų lojimas ir arklių trepsėjimas…
Kas jie per žmonės pirmą kart atėję į šią kurčią vietą, koks reikalas juos čia užvarė pas dviejų meilių upių susivienijima!?
Iš už medžių pasirodė raitininkai, kurie laike žaibų apšvietimo, blizgėjo plieno šarvais ir variniais kaupokais…
Pirm visų ant širmo žirgo jojo mandagus raitelis, apsivilkęs medžiokliniais drabužiais: prie šono jo kabojo paauksuotas ragas, o už juostos raudonuose skurinėse griaunose švytavo brangiais akmenimis išsagstytas plieno kardas.
Ant apsiniaukusio narsaus jo veido, apdegusio nuo saulės ir karių, nuo mūšių ir kariagų, buvo užsimislijimo ir nuovargio žymė, o iš pojo tankių ančakių gražiai veizėjo meilingos akys. Tai buvo Lietuvos ir Rusijos didysis kunigaikštis Gediminas su savo pasekėjais ir tarnais medžiojąs apylinkyj meškinus ir šernus.
Bemedžiojant po šilą ir nepajuto kaip apėmė juos nakties tamsa.
Nuvargę arkliai ir šunes, pajutę upę, ir tartum didžiai išalkę kybo prie kristalinio Vilijos vandens. (Raitininkai) Vytis nusėdo nuo arklių; teipogi padedant tarnams nusėdo ir Gediminas.
Šį kartą bus didi audra, Šviesiausis karaliau – pasakė viens jo artimųjų. Taip prabilo kunigaikštis ir žvilkterėjo į dangų.
Vėjas stiprėjo, rudas persimainė į šviesiuosius žaibus, sutrenkė griausmai, sustenėjo šilas dar sunkiau, dar liūdniau… Liūdnai pavirko pelėda, arkliai išgąstingai sužvengė… Vietos nepažįstamos, nesunku paklysti…
Arklius nubalnojo, supančiojo, išvyniojo būdukių drobes ir sukūrė ugnį…
Sutraškėjo ėgliai ir aiški liepsna pasirodė iš po jų.
Užsiponavo nedoras oras, prabilo šimtmetis šilas tūkstantimis balsų, ištiškėjo į šalis greitoji upė, pakėlė savo stipriąsias ir baisiąsias vilnis metėsi kriokdama ant kalnų ir slėnių… Užtiško lietaus lašai ant sausosios žemėlės, ir nutekėjo (nučiurškeno) slenimis įvairiais sroveliais.
Tur but, dievaitis senasis Perkūnas pyksta ir siunčia ant žemės ugnies vilyčias, dangaus griausmus…
Baisu, baisu miške, tokiame laike: ir paukštytės ūmai permaina pajutusios slepias kur kas sau, ir piktosios žvėrys lieka švelnesnės, lenda urvuosna, arba nors krūmuosna ir laukia kada pasibaigs audra…
Nebijojo tiktai kunigaikštis Gediminas su savo pasekėjais ir tarnais, nė stipraus vėjo, nė žaibų, nė medžių braškėjimų… Užmigo stipriu miegu karės vyrai, prijunkę prie mūšių ir kariagu, ir negirdi kas aplinkui dedasi. Nemiegojo tiktai kunigaikštis. Jisai gulėjo savo gan nemažoj budukėj klausydamas vėjo švilpavimo ir šilo braškėjimo, lašų klegesio ir mąstė. Atėjo jam į galvą kruvini mūšiai, apveikimai.
Atsiminė ir tyliosios vasaros naktis, mergaitės meiliuosius veidelius mėlynomis akytėmis… Atminė, kaip tos akutės prisipildydavo gailiomis ašarėlėmis, kaip gražios baltos rankutės vyniojosi apie jo kaklą ir glostė, tuo laiku dar gelsvus plaukus, o meilusai balselis šnabždėjo atsisveikinimo žodelius… Tai buvo seniai, kada tai Rusijos o dabar lietuvių mieste Gorodne… labai seniai… Po tam daug pergyveno kunigaikštis Gediminas, o veidelis Ragniedutės neperstojo vaidinęsis jo akyse… Nors kieta, nesudrebanti ne mūšiuose, kunigaikščio širdis dabar tirpo ir… liejosi karšti atminimai… seniai jau dingusieji paveikslai…
O dar toji stipri ranka, kuri teip dažnai kratė jį už vaikiško žando, tai ranka Milžino Tėvo, visados nenusėdinčio ir užimto karėmis… tai puikus, bet jau negrąžinamas laikas. Dėl ko gi teip greit prabėgo jisai, kodėl gi žmogui negalima visados teip gyventi o reikia vargt, mintis su įvairiomis gyvenimo permainomis…
Audra-gi vis dar nesiliauna, nenustabdo savo pašelpimų… gal Perkūnas neužganėdintas… ne, tai ne jis… viskas, viskas neužsiganėdini ir viskas tartum rengiasi nusivalyt save ir užgyvent nauju gyvenimu…
Žaibai neperstoja žaibavę ir griausmai griaudę, o medžiai audros įjudinti tik traška, tik traška…
Tiktai per pušelių viršūnes praslinko (pasirode) saulutės šviesa, o iš klonių pasikėlė ūkanos ir pasklido po griovius ir kalnus, o už valandos išsikėlė vėjelis, išblaškė į visas šalis ūkanas, sujudino žolelės ir lapelius, o šilas, tartum naują gyvenimą pajutęs, uždainavo tūkstančiais visokių balsų. Kunigaikštis-gi jau nebemiegojo. Nuėjęs prie upių kur meiliai jos vienijas viena su kita ir, nusivilkęs drabužius, metėsi į šaltą vandenį, jau nutilusi nuo vakarykštės audros ir bėganti į nežinomas šalis. Išsimaudęs ir išsiprausęs, Gediminas išėjo ant kranto, užlipo ant aukšto kriaušiaus, kurio apačioj bėgo iš vienos pusės Vilija, iš kitos – Vileika, atsisėdo viršuje apšiltų ir apsižvalgytų į apylinke…
Priešais jį, už upės, riogsojo didi lyguma, papuošta įvairiausių spalvų kvietkelias, kurie blizgėjo, kaip auksas ir deimantas. Toliau traukėsi kalneliai (kalvos) dideli ir maži, smiltingi, akmenuoti, berželiais ir žaliosiomis eglėmis papuošti… Tarp klonių ežerėliai tartum kaip zerkolai žėrėjo ir vietomis ant kalnelių kaimeliai riogsojo… Teip linksma aplinkui! paukštelės giedojo čiulbėjo įvairias giesmelės visokiais balseliais… Ramu, labai ramu tokią apveizdą regėti!
– Gera čionai kunigaikšti, – malonu užsigirdo balsas prijojančio vieno pasekėjų.
Teip, malonu… Ot kad čionai uždėti pilę pridėjo Gediminas.
Puikiausiai išeitų, patarė pasekėjas. Tuomi laiku priėjo prie kunigaikščio diduomenė ir tarnai linkėtų jam labą rytą.
Aš noriu įkurti čia pile – paantrino Gediminas, – bet norėčiau žinoti ar bus ji laiminga… Paklauskit žynius ką jie apie tai pasakys?…
Ilgai degė aukuruose šv. ugnelė, ilgai meldėsi žiniuoniai prie dievų ir laukė nuo jų to gudraus atsakymo… Su jais meldėsi teipogi ir kareiviai…
Pasimeldę, jie atėjo pas kunigaikšti ir, nulenkę galvas, prabilo teip:
Pilis ši bus garbinga ir turtinga, – jeigu jos uždėjimui bus paaukautas vienutinis sūnus, pagal liuoso sutikimo jo motinos..
Užsimąstė kunigaikštis abejojo jisai, ar rasis jo viešpatystėj moteriškė, sutinkanti atiduoti vienaitį savo vaiką aukai dievams!… Bet pamąstęs, pasakė: Tegul stojas pagal dievų valios, paleiskite garsą po kunigaikštystę.
Daug, daug dienų ir savaičių praslinko vėl tame ieškojime. Pailso arkliai, pailso ir vytis jodinėdami per miškus ir pelkes savo tėvynės… o motinos, kuri aukautų savo vienaitinį sūnų vis dar nėr.
Net pačiame jau krašte kunigaikštystės, senoj pakrypusioj grytelėj, radosi motina, sutinkanti aukauti Dievams sūnų, pilę įkuriant, pagal dievų valios. Su didžia iškilme atvedė vaikiną pas kunigaikštį, o paskui nuvežė jį su daugybe pasekėjų ten kur Vilnelė (Vileika) susivienija su Vilija
Paskyrė didžią šventę: susirinko diduomenė ir žmonių aibė iš visos kunigaikštystės. Vaikinas paskirtas aukavimui Dievams buvo papuoštas žiedais.
Kada jau viskas buvo prirengta, nekalčiausis vaikinas rankos mostelėjimų sulaikė priėjusius žynius ir šiais žodžiais prabilo į kunigaikšti, čia pat sedžianti ant aukso krasės:
Šviesiausis kunigaikšti, aš netikiu, kad tai čia galėtų būti dievų valia, (vaikinas turėjo protą ne pagal savo metų).
Kodel netiki? nusistebėjo kunigaikštis: – juk tą dievų valią apreiškė žyniuonis.
Žyniuonis jos nesuprato aiškino vaikinas: prašau Šviesiausis kunigaikšti pavėlyti man, užduoti jiems tris klausimus ir jeigu jie išmanys tuos mano klausimus prigulinčiai atsakyti, tai įtikėsiu jų žodžiams ir nusižęminsių prieš dievų valia…
Sakyk, paliepė kunigaikštis. Liaudis nutilo – visi klausės ką pasakys vaikinas.
Sakykit žiniuonai, prabilo vaikinas: kas lengvesnis už viską pasaulėje, kas saldesnis už viską ant žemės ir kas kietesnis už viską ant svieto?
Žiniuonių veidas apsiniaukė ir gerą valandą tylėjo. Tarp liaudies ilgai niekas neištarė nė – tiktai kada-nekada girdėjos kaip krunkė varnai ar kraktelėjo varnos. Ant galo gerai apmąstę žinovai teip prabilo:
Ant svieto už viską lengvesni – pukai, saldesnis – medus, a kietesnis už viską akmuo…
Ir jie su pasididžiavimu pažvelgė į visus ten buvusius, gėrėdamiesi savo gudrumu. Liaudis ir diduomenė stebėjos: – visi spėjo kad klausimai išrišti.
Ne, atsake jisai, žinovai nesuprato manęs, kaip nesuprato ir dievų valios: Ant svieto už viską lengvesnis – vaikas ant motinos rankų, saldesnis už viską jos pienas, a už viską kietesnis – mano motinos širdis, kuri sutiko atiduoti aukai vienatinį savo sūnų… Ir susijudino kareiviai, kunigaikščiai ir visa liaudis, stebėdamies iš vaikino gudrybės, suprato ir Gediminas, kad žinovai neteisingai išaiškino dievų valią.
O saulutė linksminos ir šypsojo, berdama aukso šviesą dar daugiau neg pirma…
Tada, gindami savo išmanymą, žinovai susišnabždėjo ir apreiškė, kad jie paklydo: Ne vaikino reikią dievams, o mergikės (mat jie vylėsi, kad mergikė bus paikesnė).
Paleido garsą po kunigaikštystę ir vėl praslinko nemažiau dienų ir nedėlių Ir mergikė jau rados: iš naujo paskyrė iškilmingą šventę. Nelaimingą auką aprėdė baltais drabužiais ir į ranką įdavė laukinių kvietkų kesulą (buketą)… Tada ją pastatė ant bedugnės krašto, kurio viršuje kabojo akmenio didi atšaiža. Ji krisdama turėjo užslegti tą mergikę…
Didis baisumas apėmė visus, kada dešimts kareivių užlipo ant kalno (kalvos) ir stumdami tą akmenį net užsimerkė iš baimės ir išgąsčio.
Bet čia stojos didis stebuklas. Neregema dvasė nutraukė į šalį akmens lėkimą. Atšaiža nulėkė į bedugnę, neužkliudžius (nedasilietus) merginos, o tiktai išmetė iš jos ranku kvepentį kesulą.
Kad pravėrė akis – visi labai stebėjosi ir net klegėsis pasidarė iš didžio džiaugsmo.
Juokė dangus, juokė žmonės, miškai, ir visi, kas tik gyvuoja ant žemės… Ir atsikėlęs nuo auksuotos krasės, didysis kunigaikštis Gediminas, – prabilo teip:
Pilis turėjo būti įkurta ant gyvų žiedų tai tokia Dievų Valia. Tai-gi jos žmonės visados kvepės lyg gražus žiedai, niekados nesuvysdami. Pilis per amžius bus, laiminga
Bet ar išsipildė Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio žodis.
Sena Pelėda „Valia Dievų (Padavimas apie Vilniaus pilies uždėjimą” // Lietuvių laikraštis. 1905 m., nr. 11, p. 127-129; nr. 12, p. 143-144; nr. 13, p. 161-162.