Velnio krėslas – tai ne šiaip akmuo, o pragariškų galių liudininkas Linkuvos apylinkėse. Pasakojama, kad kadaise čia, tarp Titonių ir Gailionių kaimų plytėjusioje baisioje Velniobaloje, gyveno iš pragaro ištremtas velnias su savo ragana. Tamsiose pelkėse virė šiurpios puotos, susirinkdavo pragaro pabaisos, o velnias sėdėdavo ant milžiniško akmens – Velnio krėslo. Akmens jėga buvo tokia, kad net atsisėdus nežinantį žmogų akmuo išmesdavo į orą. Tačiau ilgainiui velnias išsikraustė, o vietos gyventojai galiausiai suskaldė šį akmenį.
Velnio krėslas
Linkuvos parapijos du varstai į pietus nuo upės Mūšos Titonių ir Gailionių kaimo laukuose yra didelė pelkė „Velniobala” vadinama. Krašte tos pelkės riogso didelio akmens skeveldros, kurias „Velnio krėslas” skeveldromis žmonės vadina.
Senai, labai senai pasakoja senelis Buolis, toji Velniobala nepaprastai buvo gili, ir nepaprasto didumo. Gal pasaulyj nėra tokių biaurybių kokių buvo toje Velniobaloj. Už kelių varstų smarvė eidavo iš tos pelkės. Vietomis buvo baisiausios smarvės dumblas, ir vasaros laike, karštas, raudonos spalvos, rūgdavo, burbuliuodavo. Vietomis buvo apžėlusi nepaprastos ilgybės žole. Toje žolėje įvairūs žvėrys ir paukščiai gyvendavo. Žmogus ten tai nelisk nepamatysi kaip koks lokis savo stora letena paglostys, ar šernas kelnes perplėš; ar kiti dideli žvėrys, kurių dabar visoj Lietuvoj mažai teliko. Tos žolės buvo tokios aštrios kad pakliuvęs į jas žmogus nebeišlystum – supiaustytų tave. Tik žvėrys storaodžiai telandžiojo. Vasarą jose vilkės savo vaikus augino.
Vietomis vėl buvo tokios kelmynės, rudynės, kur daugybės gyvačių, driežų ir kitų špetnybių gyveno. Vandenyj nuo varlių, kurklių kurkimo ir pempių gyvavimo pavasarį skambėdavo visa Titonių ir Gailionių apylinkė. Viduryj tos baisiosios pelkės, toje rūgstančioje dumblynėje gyveno senas jau žilas sulinkęs iš pragaro, žmonių, į piktą pagundą vesti ištremtas siaubūnas velnias.
Toje gilioje dumblynėje buvo jo namai iš gyvačių išnarų, šernų ir vilkų ilčių sulipdyti. Dienos laike velnias miegodavo sau namie su savo valgyt virėja sena ragana. Naktį jis apleisdavo namus ir eidavo į artimus kaimus žmonių bauginti, piktas pagundas jiems daryti. Senoji ragana taipat išeidavo ką tik nudvėsusių kačių, žiurkių, ir driežų pasirinkti, iš ko virė valgymą savo ponui. Taip, gyvendavo jie visą laiką ramiai katras savo pareigas pildydami, tik naktį prieš šv. Joną kasmet ragana su velniu sutare keldavo didžiausias vakaruškas. Prieš kelias savaites senoji ragana jau imdavo rinkti visokias biaurybes ir kepti svečiams valgius. Iš dumblių nusunkdavo skystimą ir su velniauogėmis sumaišius padarydavo vyną.
Į vakaruškas suseidavo iš visų apylinkių iš pragaro ištremti seni ir jauni velniai, raganos su savo dukterimis. Temstant raganaitės ir velniukai imdavo vieni šokti kitį dainuoti, senieji tik gėrė ir skanius valgius valgė. Patsai namų šeimininkas sėdėdavo, kaip namas didumo, akmens krėsle ir žiūrėdavo į jaunųjų linksmybes. Tiek didelis alasas, dainavimas ir triukšmas būdavo, kad net meškos išsigandusios bėgdavusios į Gailionių Vidusalį slėpties (Vidusalis Gailionių miškas, kuris tuo laiku buvo, beveik vidury tos pelkės). Tik drąsesni vilkai nenusigąsdavo, kartais net imdavę storu basu pritart dainuojančioms raganaitėms.
Titonių ir Gajlionių kaimo žmonės neguldavo visą naktį. Vaikinai ir mergaitės rėdydavo senus kryžius, vinčiavodavo Jonus ir tamsiam nelemtų dvasių pritvinusiam orui, apšviesti keldavo aukštyn ant ilgų karčių uždegę deguto, bačkeles ar stebulas. Senieji žmonės melsdavos, vaikščiodavo apie savo namus ir žiūrėdavo gyvulius. Tik senos drąsios bobutės teišeidavo kur į mišką papraties žiedo ieškoti.
Vidurnaktyj vos tik treti gaidžiai imdavo gledoti, Velniobalės velnias šokdavo nuo savo krėslo ir lisdavo į dumblynės namą; ragana, paskui įbėgdama, duris užtrenkdavo. Visi velniai ir raganos su dukterimis išbėgiodavo.
Tai mat vaikai iš kur Velniobala gavo savo vardą, sakydavo senelis Buolis, ir kodėl tą suskaldytą pas Velniobalą akmenį Velnio Krėslu vadina, ir matote kur Titonyse ir Gailionyse jaunimas vakaruškauti taip išmoko.
Atėmus Linkuvos žnyčią iš „parmazonų” (suprask, Kalvynų) Titoniečiai sutarę su Gailioniečiais pakvietė Linkunos kunigą, kuriam pašventinus laukus ir baisiąją pełkę, velnias su ragana išsikraustė. Nuo jų išsikraustymo ir Velniobala pradėjo mažėti, džiūti, visos baisybės ir žvėrys nykti, tik velnio, užkeiktas Velnio Krėslas ilgai neatsisakė pragariškos galės; būdavo jei kas nežinantis ant jo atsisės, tai taip smarkiai sudrebėdavo, kad žmogų kelius sieksnius aukštyn išmesdavo. Ilgainiu ir akmuo neteko savo galių. Titoniečiai jį suskaldė. – Taip baigdavo pasaką senelis Buolis apie Velniobalą ir Velnio Krėslą.
J. Paukštelis „Velnio krėslas” // Pavasaris 1924 m., nr. 2, p. 15-17