B. Buračas "Velžių kaimo piliakalniai" // Mūsų kraštas. 1938 m. lapkričio 17 d. Nr. 46 p. 6.
Pusiaukelyje tarp Radviliškio ir Šeduvos miestelio, kur plačios pelkės ir maži išretėję miškeliai supa mažą Verdulių ežeriuką Žirnį, senovėje buvęs didelis miestas. Taip sako senų žmonių padavimai. Dabar šioje vietoje, palei Žirnio ežeriuką, matyti keli neaukšti kalneliai: Pilė, Milžinkapiai ir Bažnyčkalnis. Sprendžiant iš kalnelių pavadinimų, atrodo kad čia senovėje buvusi pilis, alkvietė ir kapai. Kiek žinoma, ši vieta archeologų netyrinėta, be to, ji dar maža kam ir žinoma.
Pats gražiausias Velžių kaimo piliakalnis — Pilies kalnas. Kalnelis neaukštas ir kiek pailgas. Didesnė piliakalnio dalis pušimis ir eglėmis apaugusi. Kalnelio šlaitus skalauja Žirnių ežerėlio vandenys. Vietelė maloni ir graži, mylintį savo kraštą keleivi viliote viliojanti ja pasigrožėti. Todėl lankytojų piliakalnyje niekados netrūksta.
Ten pat už kokio 100 ar 150 metrų yra antras piliakalnis — Milžinkapių kalnas. Milžinkapių kalnelyje seniau buvę žymūs apskriti kapčiai, aplink akmenimis apdėti, lyg koki darželiai, vietos gyventojų milžinkapčiais vadinami. Velžių kaimą skirstant į vienkiemius, Milžinkapių piliakalnis teko ūkininkui Banaičiui. Statydamas naujus trobėsius, ūkininkas išlupinėjo akmenis iš milžinkapčių ir sudėjo juos į statomų namų pamatus, o paskui ir milžinkapčius suarė, sulygindamas juos su žeme. Ardydamas milžinkapius, tikėjosi rasiąs paslėptų milžinų lobių, bet kalnelyje rasta tik sutrūnijusiu milžinų kaulų.
UŽ kokio 100 metr. į pietus nuo Pilies kalno yra trečias piliakalnis — Bažnyčkalniu vadinamas. Šis piliakalnis jau baigiamas naikint, imant iš jo keliams taisyti ir statybos reikalams žvyrą. Seniau Bažnyčkalnis buvęs didelis ir atrodęs gražiai. Dabar šis kalnelis mažesnis už Pilies kalną. Išdalinus kaimą į vienkiemius. Bažnyčkalnis teko ūkininkui Senuliui. Ūkininkas Senulis, prisiklausęs senų žmonių pasakojimų, tikėjo, jog Bažnyčkalnyje tikrai galį būti pasėlptos milžinų bažnyčios brangenybės. Kaip jis pats sakosi, atsidėjęs kalneli kasinėjęs ir šį tą tikrai radęs, lyg ir panašų į kokius ne šių laikų bažnytinius daiktus. Rastieji daiktai nebuvę tikro aukso, nes buvo apžaliavę. Bažnyčkalnyje rastųjų radinių Senulis dabar jau nebeturįs, nes visus tuos radinius vaikai bežaisdami sudaužę ir išmėčioję.
Šios apylinkės senieji gyventojai mena miglotus padavimus apie šio krašto tolimą praeiti — milžinų gadynę, gamtos stebuklus, buvusi miestą. Velžių kaimo gyventojas Senulis pasakojo, jog prieš šimtus metų iš nežinomo krašto padangėmis atslinkęs juodas, kaip miškas, debesys ir pakibęs ore ties Velžių kaimu. Debesys ilgą laiką baisiausiai ūžęs šniokštęs ir visaip gąsdinęs žmones. Gyventojai supratę, jog tai esanti Dievo rykštė. Kad apsisaugotų nuo Dievo rykštės bausmės, žmonės melsdavęsi, visokias aukas nešę ir visaip spėlioję ežero vardą, kad tik jis nekristų žemėn. Netikėtai viena Virdulių dvaro boba ežerą pavadinusi žirnio vardu. To tik ir reikėjo: tuojau debesys tiškęs žemėn su didžiausiu trenksmu, taip smarkiai, kad ežero vandenys jo pakrantėse net kalnus suvertę, kaip pilte supylę. Ežeras nukritęs su visomis žuvimis.
Milžinų gadynėje Velžių apylinkėje buvęs kažkoks milžinų miestas. Ant Pilies kalno gyvenęs vienas milžinas, o ant Kapų arba Milžinkapių kalno — kitas. Tarp kalnelių yra Žirnio ežerėlis, o nuo vieno iki kito kalnelio yra apie 1 km. tolumo. Milžinai buvę toki dideli, kad sėdi būdavo vienas ant vieno kalnelio, o kitas ant kito, ir ranka rankon per Žirnio ežerėli vienas kitam tabokinėmis pasidalindavo…
Ant Bažnyčkalnio senovės mieste stovėjusi milžinų bažnyčia, dėl to ir dabar šis kalnas Bažnytkalniu vadinasi. Siame kalnelyje, sako, randama senovės bažnytinių daiktų.
Kartą vienas žmogus, šventadienio pačioje dvylikėje, užmigęs pogulio ant Bažnyčkalnio. Sapne jis girdis, kažkas jį žadinąs sakąs ausin: „Žmogau, negulėk čia šiame kalnelyje, eik sau iš tos vietos, čia man reikia mišias laikyti!” Žmogus labai persigandęs ir pabudęs iš miego, bet kai apsidairęs — niekur nematęs nė gyvos dvasios.
