Žemaitijoje, tarp Laumakių ir Kipšu dvarelių yra klampios balos. Per tas balas vingiuoja dviejų kilometrų ilgio ir kokių penkių — šešių metrų aukščio pylimas, aplinkinių gyventojų „Velnio pylimu“ vadinamas. Ar jis žmonių rankomis senovėje piltas, ar ledų gadynės padaras — neaišku. Tačiau jis net aplinkinius gyventojus stebina savo nepaprastumu. Tas pylimas nėra kelias, ir niekas nepamena, kad jis kada būtų tokiu buvęs. „Velnio Pylimo“ gale, netoli Likučių vienkiemio guli milžinas akmuo vadinamas „Vingis“. Akmuo „Vingis“’ turi apie tris metrus aukščio ir tiek pat jo gal bus žemėn susmegę. Akmuo turi gana savotišką išvaizdą, jis atrodo lyg kokia milžiniška širdis. Gal todėl čia žmonės ir sukūrė padavimą apie šį akmenį, kad tai esanti užkeikta milžino širdis akmeniu pavirtusi.
Atvykęs aplankyti šią istorinę vietą radau beuogaujančią 70 metų senutę, kuri atsisėdus pagal akmenį „Vingį” pradėjo pasakoti senų žmonių pasakas ir padavimus apie „Velnio Pylimą“, akmenį „Vingį“, užkeiktas pelkes, piktas pagundas ir visokius šmėlojimus žemaičių giriose ir balose. Sako, milžinų gadynėje čia buvusi kaip ir dabar yra bala, tik nebuvę „Velnio Pylimo“ nė „Vingio“ akmens. Vienoj pusėj, balos gyvenęs jaunikaitis milžinas Vingis, o kitoj pusėj jo panelė Laumė. Gal ir tiesa, nes čia ir šiandien tebėra dvarelis Laumakiai. Milžinui Vingiui buvo vargas vaikščioti pas savo panelę per balą. Tuomet milžinas sumanęs išpilti sau kelią. Pasiėmęs didelį maišą, nuėjęs Palangos pajūrin, pasisėmęs pilną maišą smilčių, pylęs per balą kelią. Maišą nešęsis ant pečių užsimetęs. Kad vienodai visą kelią išpylus, maišo gale praplėšęs skylę, per kurią žemės iš maišo birusios. Kai visos žemės išbiro iš maišo, tuomet milžinas gale pylimo ir maišą iškratė, o iš maišo iškrito ir buvęs didokas maiše akmuo, kuris ir stovi dabar gale „Velnio Pylimo“ vadinamas „Vingis“.
Kitas žemaičių padavimas sako, kad prieš tvanus, kada žemėje visur buvę nelabųjų dvasių, Kipšų dvare gyvenęs kipšelis, kaip žemaičiai sako, arba velniukas. Kipšas Laumakių balose su laumėmis raganomis linksmus balius keldavęs. Kartais ir ant Šatrijos susilėkdavę velniai arba kipšai ir laumės raganos. Dangaus dieivalis Perkūns kartą labai supykęs, trenkęs iš padebesių į papelkį, užmušęs Kipšą ir laumę. Kipšo likusi tik širdis, pavirtusi į akmenį, kuris vadinamas „Vingis“, o laumių papai ir dabar čia visur randami suakmenėję, lyg pirštai, lyg ožkos papai, mokslininkų belemnitais vadinami. Žmonės Laumės papus vartoja kaipo vaistą.
Buračas B. “Vingio” akmuo ant “Velnio pylimo” // Ūkininko patarėjas. – 1933, Nr. 45, p. 12.
