Kai akmuo kalbėjo žmogui, jis nekalbėjo balsu – jo kalba buvo gili, archajiška, išgirstama ne ausimis, bet siela. Senovės lietuvis suprato akmenį kaip gyvą būtybę, kaip ženklą, kuriame apsigyvena dievybė ar prabyla neregima jėga. Šventi akmenys stovėjo ant kalvų, slėnių, miškų tankmėse ar šalia upių – jie buvo pažymėtos vietos,…
Peržiūrėti daugiau