B. Buračas "Akmeniu virtusi karalaitė" // Trimitas 1939 m. nr. 34, p. 831.
Padavimas apie Jučionių akmenį
Dešiniajame Nemuno krante, tarp didelių girių, Kulautuvos pušynuose, yra Jučionių kaimas. Kaimo pakluonės tankioje girioje sruvena versmingas Neriepos upelis, kūrime riogso žemėn įsmegęs Karalaitės akmuo. Žiūrint į jo išvaizdą, kai kam jis primena panašumą į mergaitę. Senieji žmonės šneka, jog tas akmuo — tai užkeiktoji karalaitė, akmeniu pavirtusi.
Mozūriškių kaime girdėjau šnekant, jog kažkada senovėje čia panemunėje gyvenęs nežinomas Žemaičių karalius. Kartą mūsų kraštą užplūdę baisūs priešai ir ėję visais panemuniais žudydami žmones, degindami sodybas ir plėšdami turtą. Tuojau kas tik gyvas griebėsi ginklo ir stojo ginti savo gimtąjį kraštą nuo priešų. Tik viena Jučionių karalaitė jauna nėjo tėvynės ginti, bet slapčia pabėgo girion kartu su savo mylimu bernužėliu.
Sužinojo karalius apie tokį dukrelės pasielgimą ir supyko nepermaldaujamai. Jis šaukėsi savo galingųjų dievų didžios rūstybės taip tardamas:
— Nelaiminga ta duktė, kuri negina savo brangiosios Tėvynės. Dievų vardu atsižadu jos ir prakeikiu ją amžinai. Perkūne galingasai, nubausk ją!
Tuo pat metu karalaitė stovėjusi girioje ties Neriepos upeliu ir gyva akmeniu pavirtusi. Taip ji ten ir likusi, primindama visiems, jog savo tėvynę turi ginti kiekvienas, kas tik gyvas.
Šis akmuo dar tuo esąs labai nuostabus, kad jis dar šiandien gyvas. Kartais, sako, vaikščioją girioje uogautojai ir grybautojai aiškiausiai mato, jog Neriepos upely Karalaitės akmuo tikrai yra. Kitą sykį gi, nors ir šviesiausią dieną, Karalaitės akmuo dingsta, kaip nebuvęs. Ir kaip neieškok, vis tiek jo niekur nerasi, nors geriausiai žinai, kurioje vietoje jo būta.