Ten, kur gimė ir augo dr. J. Basanavičius

A. Sirutis "Ten, kur gimė ir augo dr. J. Basanavičius" // Trimitas 1939 m. nr. 7, p. 155-157;

Šio didžiojo lietuviu tautos ir savo gimtosios žemės mylėtojo gimtinė yra Ožkabalių kaimas, Bartininkų v., Vilkaviškio apskr.

Ožkabalių kaimas yra labai įvai­rus ir nelygus: vietomis gana žy­miai kalnuotas, kur-ne-kur išraižytas upeliukais, turi nemažai pel­kių, didelių pievų ir nedidelį eže­rėlį. Visas kaimo paviršius — kal­nų slėniuose esą gausus durpynai, plačios lygios lankos kur-ne-kur dar užsilikusios. Žilvičiais ir kark­lais apaugusios pelkės ir pats vardas „Ožkabaliai” — rodo šį kaimą senų senovėje buvus balų ir miškų karalystę. Dar ir dabar, žmonėms kasant durpes, pasitaiko šį tą surasti iš anų laikų gyvūnijos ir augmenijos — elnio ragus, didelių ir nepažįstamų griaučių liekanas ir apipuvusių storų medžių stuobrius.

Ta kaimo vienkiemių linija, ku­rioje gimė ir augo Jonas Basana­vičius, yra vadinama Akmenyčiomis. Akmenyčios yra nepaprastai akmeninga ir labiausiai kalnuota kaimo dalis. Dar ir šiandien ten kur-ne-kur riogso sukrautos dide­lės akmenų krosnys ir nedirbamų dirvonų rėžiai, nes podirvio akmenys neleidžia jų išdirbti. Nors šio kaimo žemė nėra derlinga, ta­čiau daug duomenų rodo, kad čia žmonių jau nuo seno gyventa.

Dr. J. Basanavičiaus gimtinės ir jo gretimo kaimyno vienkiemių laukuose yra senos didelės kapinės, kur žmonių griaučiai randami visai paviršiuje žemes. Net ir se­niausi šio kaimo gyventojai apie tas kapines nieko tikro nepasako. Kai kas sako, jog ten yra palaidoti karo metu sušalę prancūzai. Ta­čiau sunku tuo patikėti, nes ten griaučiai yra iškasami ne grupė­mis, kaip kad karo metu yra lai­dojama, bet yra išmėtyti po visą kalną. Kai kur taip gražiai sudės­tytų akmenų randami toki, sutrū­niję griaučiai, jog jie tikriausiai jau ne vieną, šimtą metų ten yra išgulėję. Dr. J. Basanavičius šiems seniems nežinomų laikų proseniams atminti savo gimtinės laukuose pastatį paminklą – kryžių.

Kad ši vieta jau praeityje žmonių gyvenama, rodo ir kai kurios paties dr. J. Basanavičiaus atras­tos iškasenos. Ant Akmenyčių li­nijoje esančio „Geležinkalnio“ dr. J. Basanavičius iškasė keletą grandinių, sagučių, aksčių, elnio ragus, gražiai iš žalvario nulietą stirnos galva ir kitokių senienų. Dabar ta dr. J. Basanavičiaus atrasta stirnos galva yra Krokuvos senų laikų muziejuje. Ta stirnos galva yra nulaužta nuo stuomens ir, sakoma, kad ji esanti italinės kilmės – italų menininko sukurta. Istorikas Sadovskis savo kny­goje „Graikų ir romėnų prekybos keliai“ sako: „Ožkabaliuose buvo rasta nulaužta bronzinė stirnos galva kuri yra labai gražiai nu­lieta ir tikriausiai yra italinės kil­mės“. Taigi, šie duomenys rodo, jog šio kaimo gyventojai senu se­novėje gyveno ant didelio tautų prekybos vieškelio ir turėjo ryšių net su Viduržemio jūros tautomis.

Ši vieta senovėje buvo tankiai gyvenama lietuvių ir, be abejo, sudarė svarbų strategini, punktą prieš kryžiuočius, nes čia randa­ma daugybė apsigynimo punktų — piliakalnių: Kaupiškio, Pajevonio, Naujienėlės, Rudaminos, Laikynų ir kt.

Ši įspūdinga istorinė ir tautine aplinka dr. J. Basanavičių žavėjo ir gunde iš pat mažens. Pats dr. J. Basanavičius savo autobiogra­fijoje rašo, jog šie piliakalniai iš pat jaunystes jame , įdiege lietuviškumo dvasią ir savo gimtosios žemės meilę. Jis dažnai lankydavo netoli nuo Ožkabalių esantį Piliakalnių kaimo piliakalnį ir ten, ant jo viršūnės rymodamas, daž­nai svajodavo apie garsiąją Lietu­vos senovę, apie plėšriuosius „kry­žiokus” ir narsias lietuvių kovas; iš apylinkės žmonių girdėdavo daug pasakų apie „užkerėtas ir tame piliakalnyje uždarytas labai dailias mergas“. Visa tai kaitino busimojo tautos patriarcho vaiz­duotę ir jame stiprino lietuvišku­mo jausmą. Dr. J. Basanavičius su užsidegimu ir susižavėjęs tyri­nėjo visus savo gimtosios apylin­kės piliakalnius, nes šių piliakal­nių akivaizdoje jis mato visą Lie­tuvos praeities gyvenimą:

„Tas pylimas laukuos, ką nuo am­žių amžių niūkso…
Kryžius apsenęs, ką prie kelio stūkso,
Krūva akmenų sukrauta prie tako
Vis gyvenimą lietuvių apsako“.

Dr. J. Basanavičius pirmas įver­tino šių didžiųjų garsiosios Lietuvos praeities liudytojų reikšmę: „Jei Lietuva iki šiai dienai gyva dar liko, tuomi mes kalti esame stiprybei mūsų garbingų, prosenių bei pražilusiems musų piliakalniams“. Bet tai, ką dr. J. Basana­vičius pasakė apie lietuvių tautos gyvybės išlaikymą, tą patį mes galime ir jam pritaikyti: jeigu dr. J. Basanavičius pasidarė lietu­vių tautos atgijimo tėvu, tai mes — esame kalti mūsų garbingiems Su­valkų krašto pražilusiems piliakal­niams, kurie pirmieji iš pat jau­nystės dr. J. Basanavičiui įkvėpė karštą tėvynės meilę ir turime būti dėkingi tai palaimintai dirvai, į kurią kritusi ši laiminga sėkla lietuvių tautai išugdė šį did­vyrį.  

Dr. J. Basanavičius iš pat ma­žens gaivališkai prisirišo prie sa­vo gimtosios žemės ir visą jo gyvenimą jokios svetimųjų įtakos nepajėgė nuo jos atitraukti. Ne­daug yra tokių žmonių, kurie, va­žinėdami ir „gyvendami” svetimuo­se kraštuose, visą savo gyvenimą būtų taip išsaugoję iš savo gimto­jo kaimo samanotos lūšnelės išsi­neštą grynąjį organišką lietuviš­kumą.

Ne vien tik gimtosios apylinkės svajinga gamta ir jos didingieji praeities, paminklai dr. J. Basanavičiaus dvasioje išugdė šią nepa­laužiamą gimtosios žemės meilę – J. Basanavičių gaivališkai veikė ir viliojo taip pat ir visa jo gimtojo kaimo grynai lietuviška dvasia, gražios žmonių tradicijos ir jo paties tėvų grynas lietuviškas kraujas.

Seni žmonės pasakoja, jog seno­vėje šis kaimas buvo gyvenamas tik keleto, gyventojų, kurie buvę labai turtingi. Per kaimą kryž­mai ėjusios dvi gatvės. Per pievas ėjusi gatvė buvo grįsta akme­nimis, todėl dar ir šiandien kai­myninio dr. J. Basanavičiaus gim­tinės vienkiemio pievose, kasant durpes, pasitaiko surasti jau gilokai žemėje, akmenimis grįsto ke­lio liekanų, užgriuvusių akmeninių šulinių ir kt. Šių gatvių sankry­žoje buvusi smuklė, kur virte vi­ręs visas kaimo linksmas ir romantiškas gyvenimas. Vėliau žmonės išėję gyventi į vienkiemius, gyventojų skaičius padau­gėjęs ir jie jau žymiai vargingiau gyvenę. Dr. J. Basanavičiaus vai­kystės laikais Ožkabalių kaime gy­veno tik dvidešimts penki gyven­tojai. Šiandien jų jau priskaitoma lygiai dvigubai tiek. Tačiau, kaip senovėje, taip ir šiandien, visame kaime gyvena tik lietuvių tauty­bės gyventojai. Šiame grynai lietuviškame kampelyje senovėje klestėte klestėjo liaudies kūryba: dainos, pasakos, mįslės, įvairiausi anekdotai ir visa kita. Dr. J. Ba­sanavičiaus gimtinės vienkiemyje, atokiau laukuose stovėjo sena pir­tis, apie kurią po visą kaimą skli­do rudens tamsių vakarų, baugūs pasakojimai, įvairiausios jaunųjų išdaigos, anekdotai, pasakos apie velnius, laumes ir raganas. Šian­dien tos pirties stūkso tik griuvė­siai. Priešais šią pirtį atsiveria didžiulė dauba — praraja, kuri, senų žmonių pasakojimu, buvusi išgraužta žemėje „patapo“ van­dens. Ši dauba nuo senų senovės yra pagarsėjusi savo vaidinimusi ir visokiais pragaištingais įvy­kiais. Jos vagoje naktį bėgiojąs šuniukas, ant nugaros užsimetęs aukso maišiuką. Nelaimė tam, kas susižavi auksu ir drįsta naktį lįsti į daubą — žūva kiekvienas, ilgainiui, po didelių nelaimių, vie­name daubos gale buvo pastatytas didelis kryžius ir vaidinimasis lio­vėsi.

Šioje romantiškoje ir lietuviš­koje aplinkoje prabėgo J. Basa­navičiaus kūdikystės ir jaunystės dienos ir brendo jo tautiškoji dva­sia. Ši pasakiška jo gimtosios ap­linkos dvasia jį veikė visą jo gyvenimą ir jis visą savo gyvenimą paliko romantiku — svajotoju apie gražią, pasakišką praeitį ir garsią senovę.

Dr. J. Basanavičius nė tik ste­bėjo šį įvairų ir pasakišką Ožka­balių kaimo gyvenimą, bet, vai­kas būdamas ir pats jame aktingai dalyvavo. Savo autobiografijoje jis mielai mini savo kūdykystės, Ožkabaliuose praleistas dienas ir tuos laikus vadina laimingesniais savo gyvenimo laikais. Jis prisimena kaimo „alaunyčią“ ir tipingesniuosius ano meto pas­tatus: „Iš ano laimingesnio laiko, dar man mažam esant, buvo „gluosnyne“ užsilikusi „alaunyčia“, labai didelė troba su reikalin­gais alaus darymo padarais, kur nekartą man atsimenant, daryta dar sau alaus ir dėl šeimynos, ypač per rugiapjūtę ir ant Kalė­dų; taipogi buvo dar likęs dide­lis, labai senos architektūros, su didelėmis palėpėmis, kluonas“.

Taip pat su pasigėrėjimu jis prisimena ir savo vaikystės pramogas. Rudenį, kai laukai būda­vo jau nuvalyti, gražiomis, saulė­tomis dienomis, besidriekiant ore voratinkliams, jis, jau didoku vaikėzu būdamas sėsdavo su kitais kaimo berniukščiais ir piemenimis ant žirgų ir jodavo kitų kaimo piemenų vaikyti, garsiai pliaukšdami botagais ir šaukdami „vaji ola” ir juos pravardžiuodami šiaudadūšiais, smailabambiais, degutpilviais ir panašiai. Apie šias kadaise Ožkabalių apylinkėje buvusias madnas piemenų „vai­nas“ vietos senieji žmonės dar ir šiandien kai ką papasakoja, o dr. J. Basanavičiaus atmintyje jos pa­liko gilų įspūdį: „Šitie vaikymai man visados išrodė kaip rudimentarinės vainos, kaip vainos en miniature iš laiko senovės lietuvių. Lenktynės, imtynės, rymavojimas, ritinys ir kiti žaislai tokie jau kaip ir pas senovės Trojanus buvo, iš jaunystės laiko man iki šiandien atminime liekti“.

Taip iš mažens santykiaudamas su liaudimi, jis pamėgo ir susigy­veno su jos kūryba, kurią vėliau įamžino „Ožkabalių dainose“, ,,Iš gyvenimo vėlių bei velnių“ ir ki­tuose savo raštuose.

J. Basanavičius visuomet, ka­da tik galėdavo, lankydavo savo gimtinę ir savo apylinkės žmo­nėms, kuo galėdamas, stengdavo­si, padėti. Vasarą, kai jis parva­žiuodavo į Ožkabalius, iš visos apylinkės dideliausi būriai sergan­čių traukdavo į jo namus, kur jis visiems nemokamai teikdavo me­dicinos pagalbą ir patarimus. Ge­ri ir naivūs kaimo žmonės norė­davo geradariui kuo nors atsily­ginti, tačiau jis niekuomet iš jų jokio atpildo neimdavo. Todėl J. Basanavičius visoje apylinkėje buvo žmonių didžiai gerbiamas, ir užtat Bartninkų valsčiuje jį išrin­ko į trečią dūmą elektorium.

Mylėjo J. Basanavičius ir savo brolį. Kai šis susirgo džiova Basanavičius, specialiai parvažiavęs į Ožkabalius, šešias savaites budėjo prie jo lovos.

Dr. J. Basanavičius nebuvo iš­didus ir nevengdavo net su paprasčiausiais kaimo žmonėmis pasi­kalbėti. Taip pat jis, po savo gim­tinės laukus vaikštinėdamas, ne­vengdavo užkalbinti piemenis ir mėgdavo juos pamokyti ganyti bandas… Pasakojama, jog tokio pamokymo metu kartą jam ir sa­votiška nelaimė atsitikusi. Ne per toli nuo kaimyno ežios, už kurios augusios avižos, jo brolio pieme­naitė ganė žąsiukus. Jis, prie jos prisiartinęs, jai patarė žąsiukus varyti arčiau prie kaimyno ežios, kur esanti didesnė žolė. Piemenai­tę prieštaravo ir nenorėjo sutikti. Tada jis nusprendė ją pamokyti – jai liepė atsitraukti nuo kaimenės ir pats ėmė ganyti žąsiukus. Prisivarius arčiau prie ežios, žąsiu­kai pakriko ir pasileido bėgti į avi­žas. Kai, vienus iš avižų išvaręs, jis eidavo kitu varyti, šie vėl su­grįždavo atgal į avižas. Išsikarščiavęs jis netyčia vienam žąsiukui pataikė rementu per galva, ir žą­siukas krito negyvas. Taigi iš jo „piemenavimo“ niekas išėjo. Pie­menaitė už gera ganyma gavo iš jo rubli, o jis turėjo nesmagumo prieš broliene dėl žuvusio žąsiuko.

Dr. J. Basanavičius ir senatvėje nepamiršo savo gimtinės. Par­važiavęs pasisvečiuoti jau į Ne­priklausomą Lietuva, jis visuomet aplankydavo ir Ožkabalius. Šių eilučių autoriui, dar mažam tebee­sant, jį dažnai tekdavo matyti bevaikščiojanti, ramentu pasiremiant, po savo numylėtos gimti­nės laukus. Jis dėvėdavo ilga rus­va apsiausta ir turėjo didinga, kartu ir malonia, išvaizda. Ret­karčiais jis susimastęs rymodavo prie sudegusios pirties gruvėsių… Tur būt svajodavo apie savo mieląją vaikystė, apie anas gražiausias pasakiškas Ožkabalių gy­venimo dienas…

Dabar Ožkabalių kaime jau ki­ta dvasia — jaunimas jau nebe tas dainuoja dainas, kurias kadai­se užrašė dr. J. Basanavičius: lyg nakties šešėliai išnyko visi tie monai, dvasios ir laumės, kurios pirmiau pripildydavo žmonių vaiz­duotę, tik viena Ožkabalių kai­me nesikeičia ir neišnyksta — nuolat skamba žmonių lūpose dr. J. Basanavičiaus vardas.