Akmenų religija – tai vienas iš giliausių senosios baltų pasaulėjautos sluoksnių, siekiančių dar priešistorinius laikus. Įsivaizduokime laikus, kai akmuo buvo ne tik gamtos stichijų dalis, bet ir gyvosios žemės liudytojas, šventybės nešėjas. Milžiniški rieduliai, išblaškyti po Lietuvos laukus ir girias, mūsų protėviams nebuvo tik gamtos kūriniai – jie tapo aukurais ar šventovių centrais. Šiuos akmenis – vadinamus alkakmeniais ar tiesiog šventaisiais – lydi liaudies padavimai, pagarbos ženklai ir užmiršti ritualai. Tai – akmenų religija: gyva, tylinti, bet iki šiol pulsuojanti lietuviškoje žemėje.
Vienas įdomiausių tokios senosios religijos ženklų – Taurlaukio „Velnio“ akmuo, esantis netoli Klaipėdos. Šis didžiulis granito riedulys, kadaise tikriausiai buvęs šventvietės šerdis, vėliau, krikščionybės įtakoje, pramintas „velnio“ vardu – kaip ir daugelis kitų baltų reliktų. 1924 m. archeologas Petras Tarasenka savo straipsnyje „Klaipėdos žiniose“ aprašė šį paminklą ne tik kaip gamtos objektą, bet kaip vertingą mūsų religinių ir kultūrinių šaknų liudininką. Straipsnyje ne tik apžvelgiamos akmens formos ir padavimai, bet ir plačiai analizuojamas šio akmens kontekstas – šalia esantys piliakalniai, senkapiai, galimos alkvietės, liudijančios, kad šis akmuo buvo garbinamas.
Tai daugiau nei pasakojimas apie vieną riedulį – tai durys į pasaulį, kuriame gyveno mūsų protėviai, pasaulį, kuriame akmuo kalbėjo dievų vardu. Skaitydami šį straipsnį žengiame į sakralų Lietuvos kraštovaizdį, kuriame kiekvienas riedulys gali tapti vartais į dvasinę praeitį.
Akmenų religija: lietuvių senosios tikėjimo vietos
Tarp daugelio senovės paminklų, išmėtytų po plačius Lietuvos laukus, neretai aptinkami įdomus praeities paminklai megalitai t. y. žmogaus pažymėti akmens. Megalitais bus visi mūsų akmenys, iškalti piramidos pavidalo, paženklinti iškaltais ant jų įvairiais ženklais ir įdubimais „pėdomis” bei pažymėti vien tik pavadinimais ir su jais rišamais liaudies padavimais. Megalitai yra aptinkami visame pasaulyje ir jau seniai suįdomavo mokslininkus archeologus, kurie jiems pašventė ištisą literatūrą, rišant jas su senobinių religijų kultu. Lietuvos megalitai irgi turi ryšių su mūsų senobine religija, nes jie buvo vartojami arba kaip akmenys aukurai arba buvo ypatingai gerbiami „šventais”, todėl jiems ir tiks mūsų pavadinimas „šventi” akmenys alkakmeniai.
Senovės lietuvių religijos paslaptims pažinti iki šiol daugiausia buvo naudotasi nors ir neturtinga folkliorinė medžiaga ir visai dar nepaliesta lieka skaitlingos masu alkvietės „šventos” vietos, pašvęstos senovėje religiniam kultui ir pažymėtos arba savo pavadinimais, kurie primena tą kultą, pavyzdžiui Alkiai, Alkiškiai, Alkupiai, Perkunlaukiai ir t. t. arba pagarba, teikiama mūsų liaudies toms vietoms, sakant kad čia „bažnyčių” buta, arba randamomis medžiagos liekamomis: dievų stovylomis, apeigų puodais ir įrankiais, pelenais ir anglimis nuo šventosios ugnies ir „šventais” akmenimis alkakmeniais, kurie todėl ir turi būti daugiau įvertinami ir mokslininkų tirinėjami.
Kalbant apie Kretingos „stabakulius” jau minėjau vieną rūšį mūsų alkakmenų mengirų, mūsų liaudies vadinamų stulpakmeniais, stabakuliais ir kad jie esą suakmenėję žmonės; jau kiek priminiau ir alkakmenių istoriją. Šį kartą paminėsiu kitos rūšies alkakmenį, tuo labiau, kad šis įdomus lietuvių praeities paminklas, esantis taip arti Klaipėdos, yra daugiau žinomas ir lankomas vokiečių negu lietuvių.
Trijų kilometrų atstume nuo Klaipėdos Kretingos plentu, Mažuju Taurlaukių dvaro parko pietiniame gale, kairiajame Akmenės upės krante, šale kapinėlių, yra akmuo, vadinamas „Velnio” akmeniu. (Teufelstein, kaip pažymėta vokiškame Generalio Štabo žemėlapyje.) Tai didoka pilko granito uola trapecijos pavidalo, turi 4 metr. ilgio ir 3,5 metr. pločio pietiniam gale, 1,5 metr. aukščio ir apie 10 metr. aplinkui.
Trumpos tėra žinutės, teikiamos apie „Velnio” akmenį vietinių gyventojų, o ryžingas vokietis, kuris įrengė parke restoraną, dar mažiau ką gali pasakyti ,,kieno tas akmuo?” – ,,Velnio!” „Kodėl taip pavadinta ?” – „O gi, velniai ant jo kortomis špiliavo (lošė) štai ir jų nagų draskyta!” sako, rodydamas į esančias akmens paviršiuj keleta riaukšlių, iš dalies gamtos per ilgus metus, o iš dalies žmonių padarytas, bemėginant skelti akmenį. Daug matomai jau akmens ir nuskelta, nes iš visų pusių matyti nuskėlimo žymės, bet dėkingi būsime ir už paliktą jo dalį, kurios mūsų „kulturtregeriai” dar nesuvartojo plentams bei triobėsiams statyti ir kuri dar yra gyvu mūsų garbingos praeities liudininku.
Daugiau paaiškina „Velnio” akmenį jo apylinkė, nes čia yra dar ir kitų praeities liudininkų, kuri kartu su „Velnio” akmeniu sudaro vieną gražų praeities vaizdą. E. Hollock’as savo veikale „Vorgeschichtliche Uebersichtskarte von Ostpreussen” mini čia seniau buvusius tris o dabar du „Burgwall” pilekalnius. Pagal Akmenės upės nuo Kretingos iki Klaipėdos Hollock’o minima aštuoni pilekalniai, keli senkapiai ir kiti senovės paminklai, kurie liudija, kad visa šita sritis iš senovės buvo tirštai žmonių apgyvendinta, kurie šale savo sodybų matomai turėjo ir alkvietes.
Neabejoju, kad alkvietė buvo prie „Velnio” akmens ir pats akmuo dar nebuvo tuomet, „velnio”, bet „Šventas” alkakmenis, nes apie tai sako jau dabartinis pavadinimas, irgi rišamas su religija, ir esantieji čia kiti senovės paminklai.
Hollack’as nors ir nepastebi Taurlaukių „Velnio” akmens, bet taip pat nemini ir kitų Prūsų alkakmenių, kurių be abejo irgi tiek yra. Geriau pažinti „Velnio” akmenį ir jį įvertinti padės jo palyginimas su kitais šios rūšies Lietuvos alkakmenimis.
Taurlaukio „Velnio” akmuo turi daug bendro su plačiai žinomais Lietuvoje akmenimis „keleiviais” t y. akmenimis, kurie, kaip tvirtina liaudis, keliavo iš vietos į vietą, ir net kartais rodomais keliais, kuriuo keliavo tie keistuoliai keleiviai. Kartais tie argonautai keliaudavo savo noru ar vietai nepatikus, kaip pavyzdžiui Beisogalos „Velnio” akmuo, arba nepatikus žmonių apsėjimų, kaip antai Mokus (Veprių valšč. Ukmergės apskr.), kuriam nepatiko piemenų mindžiojimai ir drožia balsiai šaukdamas per Šventąją upę su visa savo šeimyna ir perėjęs upę dar 12 naktų šaukė verkė del pasilikusios upėje žmonos, (akmuo, kuris dar nesenai upėje visai paskendo).
Daug kaltinami del akmenų kelionės ir „velniai”, kuriems nepatiko krikščionybė šviesa ir jie ėmėsi su ja kariauti arba ardydami naktimis statomos bažnyčios sienas, arba vilkdami asmenis, užversti jau pastatytų bažnyčių duris. Sugiedojus pranašui – gaidžiui, velniai, negalėdami matyti šviesos, metė pusiaukelyje neštus akmenis ir patys spruko į pragarą, kai kur rodomos net ir tos skylės. Taip savotiškai išreiškia lietuvių liaudis amžiną žmonijos pasaką apie kovą tamsumos su šviesa, gero su piktu dvejopu žmonijos moralės saiku. Daug yra tokių velnių vilktų akmenų Lietuvoje: pats ,,akmenų karalius” Puntukas (Anykščių valsč. Utenos apskr.), K. Tiškevičiaus minimas Žodziškių apylinkėje, Švenčionių apskr. akmuo aukuras, Saleniku kaimo (Janavos valsč. Kauno apskr.) „Velnio akmuo” ir daugelis kitų, tai vis likę per velnių kaltę.
Nėra abejonės, kad ir Taurlaukių „Velnio” akmuo ne kaip kitaip atsirado ties Akmenės kaip „Vel- nio” dėka, bet šio spėliojimo nepatikrinau ir todėl tvirtinti negaliu. Pabrėžiu tai, kad „Velnio” akmuo lygiai kaip ir kiti mūsų akmenys yra atkeliavę į Lietuvą dar ledų gadynėje.
Pastovumas akmenų pavadinimuose, padavimuose ir vietos apystovose aptinkama plačiai visoj Lietuvoj, yra pastebėta ir Lietuvos senovės tyrinėtojų, kurie kartais prieina viena kitai priešingų išdavų. Rusų archeologas F. Pokrovskis savo Archeologiniuose Kauno, Vilniaus ir Gardino rėdybų žemelapiuose nors ir mini pažymėtus akmenis, bet kaipo senovės paminklus juos neėvertina ir mūsų kartais net „stebuklingus” akmenis su iškaltais ant jų įdaubimais „pėdomis” skaito, kad „pėdos” yra padarytos mūsų dienų akmenskaldžių, kurie ieškodami kalti ir iškalė tas „pėdas”.
Lenkų mokslininkai Kraševskis ir Meršinskis pastebi, kad akmenys turėjo reikšmės senobiniame Lietuvių religiniam kulte ir tvirtina, kad Puntukas, Morkus, Žalčakmenis (Raguvos m. Panevėžio apskr.) buvo aukurai. Garsus rusų archeologas ir Lietuvos senovės žinovas prof. Spicinas savo paskutiniam veikale „Lietuvių senovės paminklai” (rankraštis) irgi tvirtina, kad lietuviai senovėje turėjo aukurus alkakmenis. Pagaliau kalbos daviniais remdamos ir palygindamas su istorinėmis žiniomis garsus mūsu kalbininkas prof. K. Būga tvirtina, kad senovės lietuvių ne tik turėta savo stabų idolų, bet akmenų aukurų ir pagerbtų akmenų ,,deivių”.
Aukavimas ant ypatingai tam pašvęstų „aukštų” vietų aukurų yra bendras visoms religijoms ir buvo vartojamas žmonių iš senų senovės Aukurai, be abejonės, buvo ir lietuvių senobinėje religijoj vartojami, del ko ir buvo skiriami akmenis, renkami gražioje vietoje tankiausiai palei vandens, kur ir buvo įrengiamos alkvietės. Jucevičiaus tvirtinimu dauguma akmenų paupiuose, dar žmonių nežinomi, buvo pašvęsti „dievams valdytojams”, kurie tvarkė žmogaus gyvenimą ir kur žmonės nešė aukas ir rinkosi maldavimams.
Atėjus krikščionybės laikams dvasiškija griežtomis priemonėmis ėmėsi kariauti su stabmeldybe: kirto pagerbtus ąžuolus, gesino amžinus ugniakurus, naikino ir kasė į žemę alkakmenis, bet ne visur galima buvo sunaikinti, jų dalis pasiliko. Likusieji alkakmenis sulaukė ne vienodo likimo: dalis jų buvo paiimta ir krikščionių dvasiškijos globon, paskaityti „stebuklingais”, pastatė šale jų bažnyčias, koplyčias, kryžius ir juos pašventino, kita dalis buvo apleista ir kad uždraudus žmonėms juos lankyti buvo įsakyta, kad šie akmenys yra „velnio” ir nešamos ten aukos yra daromos velniui. Štai nuo ko kilo mūsų „Velnio” akmenys ir patarlė „Duok Dievui, bet neapeik ir velnio”.
Visi kiek vietos tiek ir palyginimo daviniai duoda galimybės ir Taurlaukio „Velnio” akmenį priskaityti prie senobinių lietuvių „šventų” akmenų alkakmenių, vienų iš įdomiausių reiškėjų tos gražios praeities, kurią vokiečiai vadina „Memelkultur„, kurios nešėjai yra lietuviai žemaičiai ir jų čia pirmtakanai
P. Tarasenka „Tauralaukio „Velnio“ akmuo” // Klaipėdos zinios 1924 m., rugs. 21.