Aukštadvario piliakalnis

Aukštadvario piliakalnis

Aukštadvario piliakalnis su gyvenviete – piliakalnis ir senovinė gyvenvietė Trakų rajono savivaldybės teritorijoje, Aukštadvario miestelio pietvakariniame pakraštyje, Verknės kairiajame krante. Pietryčiuose telkšo Pilaitės (Zomkelio) ežeras, todėl dar vadinamas Pilaitės piliakalniu. Pasiekiamas iš Aukštadvario pasukus Onuškio keliu, prieš Verknę pasukus į dešinę vakarų kryptimi, pavažiavus 600 m, dešinėje.

Piliakalnio šlaitai statūs, 9–15 m aukščio. Aikštelė ovali, rytų-vakarų kryptimi 80 x 50 m dydžio, apjuosta 0,6–2 m aukščio, 14 m pločio pylimu, kuris šiauriniame pakraštyje neišlikęs. Pietryčių pusėje yra Zamkelio arba Pilaitės ežeras, dabar tai Verknės tvenkinio dalis. Piliakalnio rytinėje, pietinėje ir vakarinėje pašlaitėse, 2 ha plote yra III a. – XIV a. papėdės gyvenvietė

Aukštadvario piliakalnio tyrimai

Piliakalnį 1928 m. aprašė Petras Tarasenka. Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1957-1960 m. atliko Lietuvos istorijos institutas, vadovas Vytautas Daugudis, ištyrė piliakalnio aikštelės vakarinę ir pietvakarinę dalis, 958 m². 1957–1958 m. instituto archeologai, vadovė A. Bernotaitė-Gerdvilienė, ištyrė apie 2400 m² papilio gyvenvietės. Aikštelėje aptikta II a. pr. m. e.- I a. pr. m. e. medinės gynybinės užtvaros, gyvenamųjų ir ūkinių pastatų liekanų.

Rasta akmeninių kirvukų, trintuvų, kaulinių adiklių, ylų, smeigtukų, geležies gargažių, neryškiai brūkšniuotos lipdytosios keramikos. I–IV a. kultūriniame sluoksnyje rasta ilgo stulpinės konstrukcijos baltų gentims būdingo pastato liekanų, įvairių metalinių dirbinių, pusė Djakovo tipo svarelio, lipdytosios brūkšniuotu bei gludintu paviršiumi keramikos. Manoma, kad I tūkstantmečio antrojoje pusėje aikštelėje papilio gyventojai slėpėsi tik kilus pavojui.

X a.-XIV a. gynybiniai įrenginiai buvo sustiprinti. Pylimo vidinėje pusėje aptikta 6 rentininių medinių gyvenamųjų ir ūkinių pastatų liekanų bei įvairių metalo dirbinių, keramikos, medžiojamųjų ir naminių gyvulių kaulų, suanglėjusių varpinių ir ankštinių javų grūdų.

Aikštelės viršutiniame kultūriniame sluoksnyje rasta XV a.- XVII a. medinių dvaro pastatų liekanų, greičiausiai priklausiusių dar XVI a. iš Maskvos pabėgusiam didikui I. Liackiui. Papilio kultūrinis sluoksnis labai suardytas, datuojamas III a.- XIV a. Jame aptikta medinių pastatų liekanų ir radinių, analogiškų rastiesiems piliakalnyje, metalo lydymo krosnelių liekanų. Surinkta apie 1800 įvairių dirbinių ir apie 19 000 puodų šukių. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.

Aukštadvario piliakalnio istorija

Piliakalnyje stovėjo Navinpilio pilis, kurią 1381 m. vasario 14 d. panaudodami patrankas puolė kryžiuočiai. Pilis pasidavė ir buvo sudeginta, tačiau greitai lietuvių atstatyta, nes 1382 m. sausio mėnesį vėl minima, paminėta ir 1384 m. Čia buvo miestelio senoji dalis, gyvenvietė. Vėliau jai netekus gynybinės reikšmės, įsikūrė Didžiojo kunigaikščio dvaras.

Legendos ir padavimai

Senovėje čia stovėjusios pilies valdovo duktė kartą sugalvojusi pasivažinėti. Tuomet ji iš pilies išvažiavusi puošnia karieta, traukiama net ketverto arklių. Karietoje buvusi skrynia pilna pinigų ir mažas šunelis. Besileidžiant nuo pilies kalno, arkliai kažko pasibaidė ir karalaitę su karieta nunešė tiesiog į netoli pilies esantį Pilaitės ežerą, kur visas ekipažas nuskendo. Nors tėvai dukters po to ilgai ieškojo, tačiau viskas buvo veltui. Tačiau praslinkus kuriam laikui, vietos gyventojai, ypač prieš patekant saulei, ežere kartais matydavo plaukiojančią gražią skrynią, ant kurios tupėdavęs mažas šunelis. Paskui vėl ramiai tyvuliuodavęs ežeras.

Informacija apie Aukštadvario piliakalnį literatūroje:

Žvilgsnis į Aukštadvario  praeitį

Aukštadvario apylinkė viena gražiausių Lietuvoje. Aplinkui kiek akys užmato dunkso kalvos, kalnai ir kalneliai, kuriais nusėtas visas žemės paviršius. Tai kraštinės morenos, suverstos čia senovėje slinkusių ledynų. Tarp kalnų sliukso skaidrūs ežerai, geltoni smėlynai, rudi žvyrynai, dirvose riogso nesuskaičiuojama daugybė didelių ir mažų akmenų, kuriuos čia paliko ledynai. Dešiniame Verknės upelio krante stovi senas Aukštadvario miestelis, kurio pradžia siekia XVI amž. pradžioje Aukštadvaris buvo žinomas kaip didelis, turtingas didžiųjų Lietuvos kunigaikščių dvaras, kurį dažnai aplankydavo Lietuvos valdovai. 1518 m. čia buvo pastatyta pirmoj bažnyčia, o 1569 m. Aukštadvariui jau buvo suteiktos miestelio teisės ir privilegijos.

Karalius Zigmantas II Senasis Aukštadvari padovanojo iš Maskvos pabėgusiam didikui Jonui Lackiui, kurio palikuonys ilgai valdė šią vietovę. Netoli miestelio stovintis Pilies kalnas susietas su bajoro Lackio giminės likimu. Padavimai byloja, kad bajoras Lackis pabėgęs iš Maskvos ne dėl tikybinių persekiojimų, bet dėl Maskvos bajorų keršto ir bijodamas caro rūstybės. Jis įsimylėjęs vieno smulkaus bajoro gražuolę žmoną ir ją pagrobęs. Veltui nuskriaustas vyras ieškojo teisybės, niekas nesiryžo jam padėti ir pyktis su galingu Lackiu. O šis pagrobtąją gražuolę laikė savo rūmuose, stiprios sargybos saugojamą. Pagaliau pas didiką nuskriaustasis ir puolė jam į kojas, maldavo, o kai tas negelbėjo ėmė grasinti. Tada didikas liepė tarnams savo konkurentą pakabinti už kojų ir užplakti negyvai. Tas žiaurus smurtas sukėlė visų Maskvos bajorų pasipiktinimą ir jie, nepaisydami caro, puolė Lackio rūmus. Per susirėmimą buvęs užmuštas caro mylimas jaunas bajoras, tada ir caro rūstybė krito ant Lackio. Jis suspėjo pabėgti su pagrobta gražuole, ilgai slapstėsi miškuose, kol pagaliau pasiekė Lietuvą.

Čia jis buvo maloniai priimtas, nes drauge su juo atbėgo ir keli šimtai rusų sentikių, kurie buvo apgyvendinti Aukštadvario apylinkėje. Sakoma, kad nuskriaustasis Maskvos bajoras Lackį prakeikęs. Mirdamas jis pasakęs: „Aš šaukiuosi Dievo ir velnio, kad jie atlygintų tau už mano nuoskaudą. Mano kraujas ir gėda tegul persekioja tave ir tavo giminę ligi dvyliktos kartos”. Aukštadvario valdovas gyveno gana laimingai, tačiau miręs staigia mirtimi. Jo anūkas Alfonsas irgi buvo pasiekęs garbės, jis 1640 – 1646 m. buvo Žemaičių seniūnu, pastatė Aukštadvary mūrinę bažnyčią ir domininkonų vienuolyną. Tačiau vėlesnės Lackių kartos išgyveno daug šiurpių nelaimių. Paskutinio Lackio pilis buvo ant Pilies kalno. Bet vieną naktį žaibas sudegino jo rūmus. Vėliau rūmai tris kartus buvo naujai statomi, bet vos darbą užbaigus perkūnas juos vėl sudegindavo. Per paskutinį gaisrą ugnyje žuvusi bajoro žmona ir jo vienintelis sūnus. Bajoras beveik pamišo iš skausmo. Jis įsakė surinkti visus baudžiaunininkus ir plakti rykštėmis, kad jie nestropiai gesinę gaisrą. Tačiau žmonės išbėgiojo į miškus, o namuose paliko tik vaikai ir seniai. Po to bajoras pamišęs ir vieną naktį sudaužęs sau galvą į mūro sienas.

Lackių statytoji bažnyčia irgi pergyveno daug nuoskaudų. 1832 m. rusai panaikino vienuolyną ir parapiją, konfiskavo vienuolyno turtus, bažnyčią pavertė cerkvės, o vienuolyno rūmuose padarė kareivines. Daug metų aukštadvariečiai katalikai visai neturėjo bažnyčios ir tik prieš pat karą pasistatė naują. Per karą cerkve paėmė vokiečiai ir pavertė ją grūdų sandėliu. Vėliau užplūdo bolševikai, kurie cerkvėje įrengė sale šokiams ir spektakliams. Tačiau vietos gyventojai į tokį” teatrą” nesilankydavo, nes tikėjosi, kad čia vėl bus šventovė. Todėl buvusios bažnyčios ir vėliau cerkvės mūruose tik vieni alkani raudonarmiečiai čirpindavo armošką ir nenoromis klausydavo komisarų prakalbų. Tiktai 1923 m. vyskupas Matulevičius atidavė bažnyčią katalikams.

Netoliese nikso antras piliakalnis, vadinamas Šibos arba Kartuvių kalnu. Senovėje ant to kalno buvo lietuvių pilis, bet vėliau kažkodėl ta vieta buvo parinkta ekzekucijoms vykdyti. Seneliai pasakoja, kad ant to kalno ponai kardavo nusikaltusius baudžiauninkus. Eidami į Vilnių švedai čia korę prieš juos kovojusius partizanus. Napoleono karo metu prancūzai ant to kalno pakorę keletą savo kariuomenės dezertyrų ir marodierių, plėšusių vietos gyventojus. Prieš pirmąjį lenkmetį Aukštadvario apylinkėje siautusi žiauri plėšikų gauja, vadovaujama kažkokio iš rekrutų pabėgusio kareivio. Sukilėlių valdžia tą gaują išvaikiusi, o jos vadą pakorusi ant to kalno. Užtat vėliau šis kalnas buvo garsus vaiduokliais ir dvasiomis. Kai kam vidurnaktį tekdavę matyti ant kalno vaikščiojančias šmėklas, su virvių ant kaklo. Vienas vaiduoklis pasirodydavęs ant kalno Joninių naktį ir šaukdavęs: „Gerieji žmonės, pasigailėkite mano kančių, nuimkite virvę nuo kaklo, o aš jums parodysiu aukso lobį”. Kažkoks drąsuolis bernas (kiti sako, kad čigonas), gerokai įsigėręs degtinės ir pasiryžęs surasti vaiduoklio žadamą lobį. Vidurnaktį užkopęs ant kalno ir drąsiai nuėmęs virvę nuo vaiduoklio kaklo. Tačiau kitą dieną žmonės jį suradę pasmaugtą su ta pačia vaiduoklio virve, o rankoje jis laikęs auksinių imperijolų saują. Dabar Kartuvių kalne vaiduokliai nebesišmėkloja.

Čia pat yra dar vienas piliakalnis, vadinamas Napoleono kepure. Kodėl jis taip pramintas. Vieni pasakoja, kad prancūzų kariuomenei žygiuojant į Rusiją, čia buvusi įrengta jų stovyklą, kurią aplankes pats Napoleonas. Nuo šio kalno jis sekęs savo pulkų žygiavimą ir čia palikęs savo kepurę, nes pastebėjęs kažkurios dalies netvarką ir labai susijaudinęs. Kiti sako, kad vietos žmonės matę imperatorių stovintį ant kalno ir pastebėję, kad jo pilka kepurę labai panaši savo forma į tą kalną, todėl ir pavadinę kalną Napoleono kepurė. Ant šio kalno keletą kartų buvo rasta sidabrinių ir auksinių monetų, lenkiškų, prancūziškų vengriškų ir prūsiškų talerių. Ga būt, tai ir buvo prancūzų palikimas. Bendrai visi minėti piliakalniai senovėje buvo labai svarbu strateginiai punktai, nes Aukštadvaris buvo pakeliui kryčiuočiam į Trakus ir Vilnių. O čia buvusio pilys užkirsdavo kelią atėjūnams. Daug kraujo praliejo narsus aukštaičiai prie Aukštadvario piliakalnių gindami tėvynę.

Sakalas J. „Žvilgsnis į Aukštadvario praeitį” // Sekmadienis. – 1939, Nr. 22, p. 3